Po truputį

Po truputį,
Po žmogų, po šimtą, po kitą,
Po kaimą, miestelį ir miestą,
Po gatvę, svetima kalba užrašytą,
Prarandame Lietuvą.

Už elektros laidą,
Už lašą brangiausio Europoj benzino,
Nevalyvą politikų klaidą
Ir dar už kažką, ką tik kipšas težino,
Prarandame motiną Lietuvą.

Ir to ne gana. Reikalauja dar rašto,
Svetimšalių raidžių į lietuvišką pasą,
Vėliau gal daugiau – paprašys pusės krašto,
O lietuvį matyt ten tik basą.

Po truputį šešėliai, juodi debesys slenka,
Po truputį pirmyn, vis pirmyn,
Kol pievą, kol dangų savo skraistėm uždengia,
Kol viską suglemžia glėbin.

Po truputį išeisim, paliksim, negrįšim,
Po truputį pamiršim ir kas beesą,
Po truputį pasensim, po truputį išmirsim,
Kol išnyksim visai,
                  kaip save nemylėjusi žemėj tauta.

O galgi ir ne? Gal pažadinsim garbę,
Lietuvišką ryžtą vieną kart pasakyti – gana!
Kaip rašėm - rašysim išdidžiai savo vardą
Tik savuoju raidynu, pasauly gražiausia kalba.

Mylėt savo žemę, tai daugiau nė aptverti
Gabalėlį prie ežero, upės spygliuota viela.
Mylėt savo žemę – kiekvienam taip gyventi,
Kad po tūkstančio metų visi ją vadintų
                        žodžiu tuo pačiu  - LIETUVA.
skroblas