Toli toli
Toli, toli…
toliau už ilgesį ir rūką,
už glėbį beržo,
purų jo peruką,
kur pučia uodegas
išdidūs kaminai,
į pusnį slepias,
tyko ir tenai –
kai nieko snaigės
guoly nematyti,
tik pėdsakai
juodai pilkos katytės,
Biliūno nekliudytos
prie kamaros.
Atsėlinu naktim –
sotu ir gera...
surinkus trupinius
iš balto žiemos voko,
palikusius nuo duonos,
pasakų ir juoko,
tampyt pabėgusių
virvutes aitvarų,
kai rūką
ir save
jame tveriu…