neišmylėta moteris ilgos nakties šėšely
ant lyno ištempto virš žemės skaudulių -
bedvasis žvilgsnis prie langų pamėlęs
išdilęs  priekaištais nuo oro bučinių –
ir nieks nemato jos vyzdžių geltonio,
nes  pylas snaigėm  baltas žavesys
ir  už parankių vedas ponai ponias,
net rodos amžinai žibintuos snaigės kris.
tik nemylėta moteris išdžiūs prie lango rėmo -
prilipęs veidas ant sušalusių stiklų
skaičiuos žingsnius,  nuklydusius per kiemą,
tarytum laukdama nelaukiamų svečių.