Saulėkalnio vigilija
*
Kažkur toli. Kažkur labai toli.
Nubrido vienintelė ir nebyli.
Net sapno takeliu pasiekti negaliu,
Nepaprastai šviesi palikus atminty
Pėdas po žiedlapių pūgos pusnim…
*
Kur tu, o meilės gėralo davėja? -
Tylu kalne tarp rymančių klevų.
Palikus ilgesį su vėjais išskubėjai,
Net nepasakius, mylimasis, su dievu.
Nuodai - tas tavo gėralas, davėja -
Vien ilgesio ir liūdesio lašai.
Apgirtęs meile, aš klausaus su vėju
Kalne tylos, godoju jog nepamiršai.
Ne nuo tylos, nuo tavo artumos girtėju,
Nors tu tikriausia viską pamiršai:
Tą virpantį kalne klevų raudonį,
Kur žemėn krinta kaip ilgesio laiškai...
Jau niaukstosi dangus, pilkėja.
Jei nemylėjai, kam tu bučiavai?
Man meilės gėralo nepagailėjai,
Nors tik liūdesį ir ilgesį ten įmaišei.
*
Sudie, mano meile, ištarti turėčiau,
Saulėkalny purpuru šlamant klevams:
Darda per bruką tuščios vežėčios -
Išėjai, palikus ant kaklo rankas.
Regiu lapų sūkury tavo veidą -
Kodėl turėčiau aš tarti sudie?
Tu išėjai, kodėl man neleidi,
Užbūrusi meile, nelaisvėj laikai.
Tiesiu rankas, apglėbiu lapų šūsnį.
Iš kito lapų sūkurio tu vėlei žvelgi.
Išraut turėčiau tarsi dygią usnį,
Bet protui mano meilė nevaldi.
Likai jausmų sodri rudens paletė,
Gal amžiams, gal trumpam, lemtis tai spręs:
Išsiilgęs įsauly, neišgaliu tylėti,
Todėl sudie aš netariu, tiesiu rankas.
Tiesiu rankas kol kas į slogią tylą,
Į lapų šnaresį tiesiu rankas:
Išgersiu liūdesį ir ilgesį lig dugno,
Na kas gi lapkričio meilę besupras.