Kaip pratemti laiką? Aš noriu likti viena. Nusigręžk nuo manęs, žmogau. Ji buvo vieniša. Paisirinktinai. Nors kiek žmogus gali pasirinkti būti vienas? Matyt, tai tėra pasiteisinimas, kuris neleidžia jaustis blogiau.
Ji sėdėjo virtuvėje. Liko valanda ir ji pradės rašyti. Ji liks viena, nes namie visi jau miegos. Jie eina anksti miegoti. Tai mane džiugina. Troškimai. Troškina. Ji nebuvo belaisvė. Ji nebuvo niekieno įkalinta. Ji įkalino save, tam, kad galėtų toliau mėgautis savo skausmu. Ji norėjo gerti vaistus, nes ji žinojo, kad jai jų reikia. Šiandien tabletė suveikė greitai. Net nepastėbėjau kada pradėjo, bet supratau, kai nustojo. Vėl balsai galvoje, vėl baimė, vėl planas... Planas B, planas C, planas C pirmas, antras. Jei, o jei ne, tai, o jei, tai, o jei ne, tai... Ir taip iki begalybės. Nors begalybė yra labai daug, viskas po antro plano baigtūsi ašaromis, vien tik tam, kad ji gautų tai, ko nori. Nes ji yra to verta. Ji verta savo iliuzijų, nes tik jas ir išmano. Nes kuria tik iliuzijas. Visi kuriuos kada nors gerbiau ar žavėjausi... Jie niekada nekūrė iliuzijų, negyveno dešimties gyvenimų, nesislėpė ir nebėgo. Ji žavėjosi tvirtais žmonėmis, galingais, kuriems kliūtys... Kurie nebijo kliūčių.
Žmonės ją laikė tokia. Žmonės ją laikė tvirta. Žmonės, kurie pažįnojo jos iliuzijas, jos kaukes, jos veidus. Žmonės žinojo, ji tvirta. Kaip akmuo. Ji jautėsi akmeniu. Akmeniu be ateities, miegančiu po tiltu. Ji svajojo apie pakelemus tiltus ir baltąsias naktis.
Jos rankos kraujavo. Už klaidas. Nes ji jautė keistą potraukį save bausti, tam, kad nenubaustų kas kitas. Arba ne. Ji norėjo jausti skausmą gilesnį už jos mintis.
Mergaitė buvo lėkšta.