Pasigirdo girgždesys ir prasiskyrė dvi lentos. Pro atsivėrusį plyšį išlindo tamsi, nedidukė galva. Apsidairė… Tada išleidusi keistų skiemenų garsą, ji pradingo, tačiau, kaip paaiškėjo netrukus, labai trumpam. Vienas po kito pro plyšį ėmė lįsti žmonės. Pradžioje tai buvo vaikai, po to išlindo vyras, ištiesęs ranką, padėjo išlipti moteriai. Galiausiai suaugusieji ištempė ir senolį, kuris tuoj pat įkrito į sniego pusnį ir, keista, bet jautėsi labai laimingas. Vytas iš nuostabos išpūtė akis. Pagaliau jis pastebėjo, kad žmonių veidai skiriasi nuo jam įprastų. Visų akys buvo siauros… Jis buvo girdėjęs apie kiniečius, vis dažniau apsigyvenančius mūsų krašte, kad ir labai skurdžiomis sąlygomis. Tačiau, kad gyventų čia, už tvoros, į kurią jis kasdien užmeta akį ne kartą ir ne du! Galvoti nebuvo kada, jis norėjo suprasti kas čia vyksta. Todėl, kad neišgąsdintų, pasitraukė į tamsų šešėlį. Įvirtusieji į kiemą jautėsi gana saugiai.

Vytas, užėmęs kvapą, stebėjo. Jo žvilgsnis vos spėjo fiksuoti įvykius, prasidėjusius apmirusiame kieme. Už langų girdėjosi muzika, šūksniai, spingsėjo girliandos arba blaškėsi mėlynos šviesos, sklindančios iš televizorių ekranų. Kažkas jau šovė šampano butelį, nors dar iki vidurnakčio buvo likę daug laiko. Atrodė, kad žmonės kažkur skuba ir niekam nebuvo įdomu, kas vyksta jų kieme, po jų langais. Kieme, kuris visiems atrodė seniai miręs…

Trys mažyliai, kurių vienas atsitempė rogutes, ėmė čiupinėti mašinas. Patapšnojo ir per Vyto \"askoną\". Galiausiai šešios juodos akutės sužiuro į šalimais riogsantį kalną. Pasirodo, džipas jiems buvo kaip tik. Du iš jų, lyg kačiukai, pasiutišku greičiu užsiropštė ant kėbulo ir… O siaube, Vytas pasuko galvą į Stašeko langus, bet ten šventės vyko pačiame įkarštyje. Vaikai jau stovėjo su rogutėmis ant mašinos stogo ir sprendė, kaip jiems geriau būtų nusileisti. Galiausiai abu sušoko ant jų ir žviegdami pasileido žemyn. Jiems šauniai pavyko nusileisti džipo priekiu ir minkštai nuvirsti į sniegą. Išsigandęs Vytas pradėjo dairytis tėvų, juk reikėtų juos įspėti. Nors ir gerokoje prietemoje, patyrusi žvejo akis greitai juos aptiko. Pradžioje buvo sunku suvokti ką jie daro ir ko tos katės taip šiaušiasi, eidamos ratais aplink porelę. Jie tupėjo po balkonu. Vyras viena ranka gynė nuo savęs benames, pašiurpusias kates, o kitoje laikė krepšį. Moteris kažką rinko. Kartais ji pakasdavo sniegą ir, kažką ištraukusi, mesdavo į krepšį. Kurį laiką pabuvę po vienu balkonu, jie palįsdavo po kitu. Staiga Vytas prisiminė, kad tiek jis, tiek kiti vyrai, grįžę iš žūklės, dažnai atsikratydavo smulkia žuvele, kuri ištraukta atrodydavo dar nieko, bet kai reikėdavo skutinėti… Kai kurie specialiai parnešdavo jas namo ir palikdavo išalkusiom katėm. Žiemos metu žuvis sniege gerai laikydavosi, tad sušalę, benamės katės nors pasisotindavo. Ne, jie negalėjo sau rinkti, svarstė Vytas, greičiausiai - šunims.

Nauji, aštrūs garsai jį privertė atsigręžti į džipą. Vaikai vis dar čiuožinėjo. Tačiau su kiekvienu nauju nusileidimu iš po rogių driekėsi vis didesnės kibirkštys. Matomai, ledo sluoksnis ant kapoto jau buvo įveikta. Kiek toliau nuo žaidžiančių vaikų sniege voliojosi senukas, toks mažas, susitraukęs. Jis pasemdavo savo delnais sniego, iškeldavo į viršų, nusišypsodavo ir palaižydavo, o kartais ir gerokai atsikąsdavo. Likusį sniegą mesdavo į viršų, o jam nukritus, kvatodavosi silpnu, bet labai išraiškingu balseliu. Galėjai pagalvoti, kad seneliukas tikrai moka džiaugtis gyvenimu.

Netikėtai linksmybes ir netgi kačių aimanas nutraukė pratisas, širdį veriantis klyksmas. Jis sklido iš lango, kuriame prieš valandėlę kiurksojo Stašeko žandai.Vytas nespėjo gerai įsižiūrėti, pasirodęs šešėlis, greitai dingo balkone. Tačiau iš balso pažino, kad tai buvo skardžiabalsė, Stašeko žmonelė, Vanda. Pasigirdo kiek tylesnis, trūkinėjantis kūkčiojimas, besimaišantis su žodžiais:

- Stašekai, džipas…, džipas Stašekai…!

Vytas įsitempė visu kūnu. Juk jį paskutinį kaimynas matė prie savo automobilio. O ką, jei dabar išbėgs ir ras jį kampe susigūžusį, bent jau stebėjusį ir nesudraudusį įsisiautėjusių vaikų. Tiesa, nesusilaikęs, kad ir iš šešėlio, jis šūktelėjo vaikams, kad pasitrauktų, bet jie tarytum jo nematė ir negirdėjo. Dabar reikėjo viskam pasiruošti. Todėl Vytas, lyg patyręs frontininkas, permetė akimis kiemą, kad įvertinti susidariusią situaciją. Vaikai tupėjo užgniaužę kvapą, pasislėpę už mašinų. Tėvai, prisipaudę prie sienos, akimis gręžė balkono apačią, nes kaip tik tupėjo po tuo, iš kurio pasigirdo klyksmas. Senelis jau nesivoliojo sniege, bet apsidairydamas vis dar lyžteldavo snieguotą pirštinę ir kažką sumurmėdavo. Netrukus langelyje sušmėžavo galva. Iš jos apimties Vytas nustatė, kad tai pats Stašekas.

- Neims galas tos mašinos…, -išlemeno žmogus, nors matėsi kiek pastangų jam tai kainavo. - O jei ims galas, tai… Naujų proga nusipirksiu naują, va!

Vytas nors ir negalėjo gerai įžiūrėti tamsoje, bet puikiai įsivaizdavo, koks pasitikėjimas ir pasitenkinimas nušvietė kaimyno veidą. Tačiau nesuprantamo praregėjimo apdovanotas, Stašekas jau stipriau šūktelėjo, visus nustebindamas:

- Ei, motin, ir mūsų mašiną Voicekas nuvalė! Žiūrėk, sniego tai nėra!

Kaip tik tuo metu vaikai jau buvo išlindę iš savo slėptuvių, matyt, pagalvojo, kad tinkamas metas sprukti. Vėl išgirdę balsą, jie sustingo ten, kur stovėjo. Atsisukęs Stašekas juos pamatė ir neištvėręs nusistebėjo:

- A, tai vaikai! Jūs mano mašiną nuvalėte? Palaukit, tuoj saldainių gausit!

Apvali galva vėl dingo balkone, tačiau naujo jos pasirodymo nelaukė nei pabiručiai, nei tėvai, kurie bėgdami per kiemą prigriebė dar ir pritilusį senelį. Pastvertas už parankių, jis čiuožė atbulas ant užpakalio, sėmė saujomis sniegą ir kikeno. Netrukus visa šeimyna dingo už tvoros. Tą pačią akimirką užgeso girliandos. Vytas sunerimęs pažvelgė į balkoną. Jis buvo tuščias, tik giliai kambaryje girdėjosi neaiški daina, kurią traukė Stašekas su savo svečiais. Vytas pabandė nustatyti, kokią žalą vaikai padarė džipui. Pažvelgęs į jį, suakmenėjo. Sniego kepurė pūpsojo kaip pūpsojusi, nebuvo net žymės, kad kas nors ten bent kartą būtų užsilipęs, o ką jau kalbėti apie pasivažinėjimą. Atsipeikėjęs jis pradėjo juoktis, supratęs, kad kažkokiu būdu papuolė į fantazijų pasaulį. Gal, kad šventinis vakaras?

- Oi, Voicekai, tu, Voicekai, - šypsodamasis sumurmėjo po nosim Vytas. – Eik geriau namo žiūrėt Naujametinės programos, kol dar lietuvišką berodo.

Po tų žodžių jis prapliupo juoktis, bet staiga nutilo ir baukščiai apsidairė. Kiemas buvo tuščias, o ir prie langų niekas nekiurksojo. Išsitraukęs iš sniego kastuvą, padaužė jį į kietesnį paviršių. Tada pasikuitęs kišenėse, išsitraukė mobilų telefoną, priėjo prie laiptinės durų ir, spustelėjęs klavišą, nukreipė blausią švieselę į tamsią laiptinę. Prieš uždarydamas laukines duris, dar pagalvojo, kad reikėtų pagaliau pakeisti perdegusias lemputes, gal netgi dar šiandien, kad bent šventinę naktį būtų saugiau išeiti į kiemą.

xxx

Praėjus šešetui valandų kiemas kaip niekad buvo pilnas linksmų kaimynų ir netgi praeivių. Šaudė petardos visame mieste, o taip pat ir po langais. Vytas, stebėdamas subruzdimą kieme, bandė prisiminti kada Naujų Metų naktį matė tokį sujudimą?

Sekančią dieną apie pietus, išėjęs išmesti šiukšles, laiptų aikštelėje jis sutiko du svirduliuojančius vyrukus, šventusius trimis aukštais žemiau. Jie laiptinėje keitė perdegusią lemputę.