Žinau tikrai, juk buvo daug, oi daug spalvų.
Buvo žydėjimas klevų, geltonų pienių,
Švelnus virpėjimas susprogusių beržų
Ir kvapas pirmo išdžiovinto šieno.

Dabar tik tiek ...  
Juodai balti šešėliai laiko tėkmėje nuskendusių dienų,
Be kvapo, be spalvos, be vakarinio pievų aido,
Be neišmatuojamos gelmės dangaus, tokių pačių akių
Ir rožių, buvusių rausvų, prigludusių prie veido.

Dienos šviesoj – juodai balti šešėliai. Tiktai akis užmerkus
Jie mintyse nušvinta, vėlei juokias, kalba, dega.
Anas iš ilgesio, o gal iš nebūties tyliausiu smuiku verkia.
Galėtų – tartų:
               - Meni, būti kartu taip buvo gera!

Kas patikės, kad šitaip galima suspaust dienas, metus ir darbus,
Dešimtmečius sudėt į vieną kartoninę, seniai išmest ketintą mažą dėžę.
Čia dar visai vaikai, jauni, vėliau suaugę, galvojome, kad svarbūs.
Dabar tik nuotraukos. Gal net netikros. Gi veiduose tikruos –
                                                                                          raukšlelės įsirėžę.  

O buvo juk spalvų. Ir buvo juoko, džiaugsmo, visko buvo ...
Ir degančių žarų, trumpų naktų, dažnai per ankstyvų saulėtekių.
Rodos, ne nuotraukas imu, bet žingsniais per metus, per buvusius einu
Į kartoninę dėžę, net nežinau kada, taip tyliai, taip ramiai nusėdusius.