Naudingas esu tik tiek, kiek moku savęs nesiklausyti. Kas kartą, kai pamirštu delnais ausis užspausti, kiekviename vidinių vamzdynų narelyje girdžiu gaudžiant savo — atsikalbinėtojo — balsą. Jis begal kūrybingas — apgailėtinas sofistas — ir nėra nieko, iš ko nepajėgtų prasmę atimti. Balsas manimi kruopščiai rūpinasi: jei tik ko nors užsimanau, bet ko, kas pareikalautų bent lašelio pastangos ir rizikos, jis beatodairiškai ūžia, kol visiškai demotyvuoja, taip, suprask, saugo, kad nenusivilčiau bei toliau mintyse priskirčiau sau ateities laurus, dėl kurių dar nė piršto nesu pajudinęs; juk nenuveikti darbai moka atrodyti patys didžiausi, jais smagu guostis ir didžiuotis, o nuveikti, deja, linkę menkti, ypač neradus juose jokio perversmo ar net augimo, brendimo žymės.
Vengti darbo, jo sunkumų, pavojų — net ir neabejojant, kad būtent jie įneša didžiausią indėlį į lavinimąsi ir ugdymąsi — yra gana įprasta, ypač įsivyraujant tiesos pertekliui postmodernioje visuomenėje. Visos pažiūros, visos religijos, visi motyvai tapo teisingi, ar, mažų mažiausiai, suprantami ir pateisinami. Rodos, netgi esama komplekso, kuris slopintų troškimą atmesti, nesutikti, prieštarauti — kategoriškumas kaip savybė, akivaizdu, netruks išnykti, nes atmesti tapo stačiai nepadoru. Viskas yra priimtina, nes apie žmogų žinome mažiau nei kada nors anksčiau. Šis nežinojimas įsipina į mūsų nuoširdumą, ir pajauta, jog visa, kas vyksta aplink mus, yra daugiau ar mažiau legalu, teišvirsta į “tad koks skirtumas, kas vyksta”. Galime būti bet kas lygiai taip pat kaip nebūti niekas, o jei nieko tikra apie būtį bei jos tikslą nežinome ir apčiuopti negalime, tai kodėl verta vargintis būti kažkuo? Nuoširdumas palengva virsta sąmoningu asmenybės neformavimu — praktiniu neformavimu.
               Nuoširdumas — kaip veiklos motyvas — sparčiai stimpa, todėl merdėjančiajam reikia palengvinti pasitraukimą kontroliniu šūviu. Nieko vertinga — nieko vertinga net sau — veikdamas nuoširdžiai nesukursiu, vien pats sau pataikausiu ir tingėsiu, savo norus bei tikslus infantiliu mekenimu paversdamas. Atsipalaiduosiu ir nusiraminsiu, judėsiu ir darbuosiuos tik tiek, kiek būtina, ir nė lašeliu daugiau — juk taip patogu, sako, dabar visa yra ir juoda, ir balta, ir niekada nebus kitaip, ir visi ieškojimai ne tam, kad surastumėm (kalbama, jog nėra ką), o tiesiog perdėm nuobodu neieškoti, mat kai nuobodu, tai net trumpučiai mūsų gyvenimai pasidaro per ilgi — juk taip patogu nesurasti, ir taip ramu, kad net bandyti neverta, nes argi mes nežinome, kad visas mūsų idealizmas anksčiau ar vėliau neišvengiamai žlugs, argi nėra aišku, kad net jei pralaimėjimų ir nebus daugiau nei pergalių, tai jie bus bent jau ryškūs ir fatališki. Nuoširdumas tarsi puvimas, liga, jo vedamas težengiu mažiausius žingsnelius, jo auklėjamas išmokau atsikalbinėti ir vengti galimybių, progų; tik vieną sritį įvaldžiau meistriškai — pasiteisinimų ieškojimą. Nejudėti be pasiteisinimo — didelė prabanga, ir retas ją sau gali leisti.
                Paaštrėja nerimas išgirdus, kad kažkas greta elgiasi nuoširdžiai, tarsi sakytų, jog serga raupais. Geriau meluoti nei būti nuoširdžiam, geriau klaidinti ir vaidinti, apsimetinėti ir veidmainiauti nei pasiduoti įkaitu į instinktyvaus nuoširdumo rankas. Geriau save prievartaujant pasirūpinti kitu negu nuoširdžiai juo bjaurėtis, verčiau sukandus dantis padėti negu nuoširdžiai pakenkti, ir geriau skaudančiais kaulais judėti negu nuoširdžiai ilsėtis, ilsėtis iki mirties.
Žinoma, palaiminti tie, kurių nuoširdumas yra tyro šventumo, ir jų polinkiai sutampa su jų darbais, o šie darbai — ne parazitiški. Bet kas gi savy neslepia to, ko turbūt niekam niekada negalės ištarti, to, kas taip dvokia, jog prašalaičiui akis graužia net tiksliai nežinant, o vien tik pabandžius įsivaizduoti. Ir nėra jokių priežasčių, kodėl tai turėtų būti išlaisvinta; žmogus yra jo darbai ir, dievaži, puiku, jei jie atliekami su nuoširdumu — tai didi dovana, bet bus ne mažiau gerai, jei jie bus įgyvendinti be nuoširdumo. Išugdytas profesionalumas kompensuos aistros, atsidavimo stygių. Tiesos pertekliaus pasaulyje teliko paskutinis ginklas — valia.
                Bandžiau būti kryptingas ir tvirtas savo apsisprendime, kuomet dar nebuvau išsižadėjęs nuoširdumo. Tegavau tikėjimo akto parodiją: net smilga vėjui lengviau atsispiria nei nuoširdus pasiryžimas, kuris iki pamišimo įsimylėjęs abejonę. Tik nenuoširdus, sufabrikuotas, forsuotas pasiryžimas geba įgyti stiprią imuninę sistemą.
Savo nuoširdume neradau atsvaros kibti į darbą, mokytis, man neišėjo, nesugebėjau; tai buvo gyvenimas pagal paprastą schemą — viską, ką galiu atidėti rytojui, būtinai atidėsiu, nes jei pasisektų šiandien kanopas užversti, tai to, ką atidėjau, niekada nebereikės įvykdyti — štai kur laimėjimas! Išsisukau! Juk galbūt man pasiseks ir kas nors atims iš manęs progą bandyti, nukels šią naštą, ir man nieko niekam nebereikės įrodyti. Nuoširdumas yra hedonizmas, ir kas kartą juo pasikliovęs, virsdavau apsiseilėjusiu šunyčiu, kuris — jei niekas kitas jo nepaglosto, nepakaso — pats save pasilepina, štai ir baigtas kriukis. Malonumas čia ir dabar, ir visados.
Dar esama kažinkokio paniško sapaliojimo apie mūsuose esantį gatvių sindromą. Esą, eina žmonės, jauni vyresni, o jų akys tuščios, arba veikiau sklidinai pilnos ir sočios, patenkintos, išbaigtos; pagiežingi liežuviai plaka, kad tai visuotinis bukumas. Paistalai, anoks čia bukumas, tai gryniausios formos nuoširdumas, susitaikymas su savimi, atsidavimas, jų rankos baltutėlės, dailios, kvepiančios, iškart matyti, kad jie seniai bizūną prieš save yra pakėlę, ir galbūt dar seniau yra pamiršę, kad žmogus visuomet gali būti daugiau nei yra dabar. Tačiau nuoširdumui savęs ir taip visada pakanka, kodėl reikia daugiau? Su juo bičiuliaujantis, retai pavyksta pasijudinti iš vietos, nes taip mylime, branginame save, globojame ir glostome savo nuomonę, skonį ir jau kartą pripažintą tapatybę. Šit kaip — kartą seniai seniai mes jau save susikūrėme ir leidome mus sukurti aplinkai, o dabar gana — daugiau tokios peklos nebus, daugiau nebesikursim: yra kaip yra.
Argi ne keista: mūsų silpnybės — mes jas juk taip vadiname — yra mūsų stiprybės. Jos pačios galingiausios, o mes vartojame litotę. Negana to, jos ir pačios nuoširdžiausios, pačios bjauriausios — tarsi virvelės, kurios mus lyg marionetes siūbuoja. Netikiu, kad galima gerbti tokį nuoširdumą.
              Alkoholikui juk neliepiama sekti savo nuoširdumu ir maukti be perstojo. Reikalaujama, kad pasikeistų. nusikaltėliai, iškrypėliai, plevėsos ir lengvabūdžiai. Jie privalo paminti savo nuoširdumą, kad mes juos priimtume, ir būtent taip keletas iš jų ir pasielgia (nebent manysime, kad jie pasikeičia iš esmės, tačiau tai skamba gana ironiškai), o tai teparodo, kad nuoširdumas nėra didi vertybė. Jis minkomas, modeliuojamas, jei lipdinys nenusiseka — tenka jo apskritai nepaisyti.  
Vienas iš būdų išlikti žmogumi — galbūt šis būdas tinka tik man, perdedančiam kareiviui —yra liautis būti nuoširdžiam. Man trūksta priešo: gyvenu laisvoje valstybėje, mano kalba nėra uždrausta, nevyksta joks krepšinio čempionatas, nėra jokios neteisybės, kurią patirtų visi ligi vieno, mat nelaimės fragmentuotos. Nėra pergalės, jei nevyksta karas.  
Užtat yra pralaimėjimas. Kuomet nelieka priešo išorėje, jį randame viduje, o tai ir bus mūsų nuoširdus noras nejudinti piršto, krustelti vis rečiau ir rečiau, kol apatijos ašmenys galiausiai pribaigs mus ant dvasios ešafoto. Savo galvą aš jau nuritinau, laimė, kad rašymui tik rankos tėra reikalingos.
Galų gale, situacija visuomet pozityvi. Pažabotas nuoširdumas netrunka prisitaikyti prie mūsų valios aktų: tai, kas buvo pradėta forsuotai ir dirbtinai, neretai užsibaigia su dideliu entuziazmu ir atsidavimu. Nepatogumas — tik pirmuosiuose žingsniuose.