Septynioliktas skyrius
Tvorą jie perlipo be didesnio vargo. Astas padėjo Voldemarui įveikti perdaug aukštą kliūtį, nes pastarojo fizinė parengtis buvo kur kas prastesnė, o po to pats, kaip įpratęs tvoromis karstytis katinas, liuoktelėjo aukštyn, užsistvėręs už tvoros viršaus prisitraukė ir negirdimai liuoktelėjo į tamsą kitoj pusėj. Tačiau vos nusileidus ant žemės, lodamas, juos pasitiko didžiulis, plačiasnukis šuo. Nors prislopintas duslintuvo, nakties tyloje pistoleto šūvis driokstelėjo šaižiai ir vaizduotės pagalba prilygo patrankos trenksmui. Šuo cyptelėjo, parklupo ant priekinių letenų vis dar išžiotais, baisiais nasrais, tamsoje boluojančiomis iltimis tebenorėdamas stverti įsibrovėlius, bet nebegalėjo – išsitiesė ant žemės ir pakratęs priešmirtinės agonijos tampomas kojas, nebesugebėjo tęsti savosios pareigos.
– Velnias, – tik dabar, nusispjovęs, tyliai nusikeikė mirtinai išsigandęs Voldemaras. – Jau maniau, kad tas ciuckis mums kiaušus nugriauš. Fu, bjaurybė!
Tačiau Astas jam neatsakė. Jis tik nežymiai šyptelėjo. Patyrusiam kariui šuo neatrodė pavojingu priešu. Kur kas labiau Astą gąsdino ką tik nutilęs piktas šuns lojimas ir nuaidėjęs pistoleto šūvis, kurį galėjo išgirsti apsauginiai. Dabar jie atsidūrė priešo teritorijoje, kurioje vėl vyko karas. Astas išpuoselėjo jį savo širdyje, nešiojo sieloje, kol pagaliau išleido į laisvę, tik jau ten, kur apie karą mažai kas težino ir dar sunkiau suvokia jo teikiamus saldžius jausmus. Taikos metu karas traktuojamas kaip nusikaltimas, kuris smerkiamas ir niekinamas, tačiau šiuo momentu jam tai visiškai nerūpėjo. Astas seniai nebemėgo taikos ir neabejojo sugebėsiąs primesti savo gyvenimo būdą visai taikiai snaudžiančiai žmonijai.
Delsti laiko neliko. Du vyrai, kaip žalčiai, pro nežinia kokio pastato langelį kurį kažkas neapdairiai paliko atdarą, įsirangė į visiškoje tamsoje skendinčią patalpą. Tai pasirodė besąs sandėlis prigremėzdintas kažko prigrūstų maišų, įvairiausio dydžio dėžių ir dar kažkokių, tamsoje neįžiūrimų daiktų. Greitu žingsniu, kaip tai buvo įmanoma tamsoje, jie perėjo ilga patalpa, kurios gale rado dar tamsesnį koridorių. Netikėtai perskrodęs tamsą, žibintuvėlio spindulys atsimušė į uždarytas, baltas duris.
– Jei neklystu, mums tenai, – tyliai sušnabždėjo Voldemaras. Iki šiol tylėjęs ir paklusniai sekęs paskui bičiulį, dabar jis mostelėjo tamsoje dingusių durų link.
– Taip, ko gero, tu teisus. – Linktelėjo galva Astas ir šyptelėjęs pridūrė: – Beje, kitų variantų aš netgi nematau.
Jų džiaugsmui, durys pasirodė besą neužrakintos. Jos net nesugirgždėję prasivėrė ir priekyje ėjęs Astas pamatė prieblandoje skendinčią laiptinę, kurioje laiptai vedė į viršų ir į apačią. Jis stabtelėjo ir akimirksnį svarstė kur eiti. Pagaliau prisiminęs įkaitės prostitutės žodžius, jog Renato ofisas pusrūsyje, paskubom nustriuoksėjo laiptais žemyn. Visišką tylą sudrumstė paskubom statomų kojų šnaresys. Deja, greitai laiptai baigėsi užrakintomis, aprūdijusiomis, storų, metalinių virpstų grotomis. Laimei, vienu metu Voldemarui teko studijuoti svetimų durų atidarinėtojo mokslus, todėl dabar, nepamiršęs praktikos, jis puikiai ir gana greit susitvarkė su pakankamai primityvia spyna.
Astas stovėjo šalia Voldemaro ir rūkė, nervingai tarp pirštų spausdamas cigaretę. Būtų, aišku, susitvarkęs su užraktu ir jis pats, tačiau nenorėdamas užgožti bičiulio gabumų, leido tai padaryti jam. Pagaliau užraktas trakštelėjo, ant vyrių pasisukę grotos siaubingai šaižiai sucypė šaukdamos apie įsibrovėlių vizitą ir nebesugebėję tinkamai vykdyti pareigos, išdavikiškai atvėrė kelią.
– Šaunuolis, – Astas pakankamai sausai pagyrė savo nepakeičiamą bendrą.
Plačiai pravėręs duris, lydimas jį į priekį praleidusio Voldemaro, Astas nuskubėjo plačiu, tuščiu, blankiai avarinio apšvietimo apšviestu koridoriumi. Kažkur tolumoje, vos girdimi, suskambo balsai. Jie stabtelėjo ir įsiklausė. Tikrai, už kažkurių iš daugybės durų kažkas buvo. Dabar jie slinko pasieniu tyliai, neskubėdami, stengdamiesi įsiklausyti į kiekvieną šnaresį, kiekvieną trakštelėjimą; tiesiog sėlino, bet kuriuo momentu pasirengę stoti į nežinia ką žadančią kovą. Tuo tarpu balsai artėjo, garsėjo, aiškėjo. Jie nesuklydo. Už vienų durų jau aiškiai girdėjosi vyriška šneka, kuri maišėsi su negarsios muzikos melodija. Kol kas Astas dar nematė to kas vyksta šiame kambaryje, patikimai slepiamame užsklęstų durų, tačiau išsivysčiusi jo vaizduotė neleido suabejoti, kad jie stovi jau visai arti tikslo.
– Čia. – Jis linktelėjo galva paaiškindamas Voldemarui ir įsakydamas pasiruošti galimam susidūrimui. – Aš einu, o tu lieki prie durų. – Ir lyg norėdamas paaiškinti tokį savo sprendimą, pašnibždom pridūrė: – Voldi, tavęs niekas neturi atpažinti. Tu neturi maskės...
Oksana sėdėjo prisispaudusi prie plačios, odinės sofos atlošo. Galėjai pamanyti, kad mergina nori susiriesti į mažą kamuoliuką ir virsti ežiuku, kurį gali apginti jo aštrūs spygliai. Deja, jos grožis, jos seksualumas nedavė to padaryti, o atvirkščiai – provokavo nebeteisėtus aplinkinių veiksmus. Puošni, aukštyn užsiraičiusi raudona suknelė iš po kurios kyšojo grakščios, baltos kojos, nuogos rankos ir pečiai, persigandęs, bet žavesio nepraradęs veidelis, be vargo galėjo bet kuriuo momentu išprovokuoti agresyvius dviejų vyrų veiksmus, iš kurių vienas jau buvo pasilenkęs virš merginos ir laikė stipriai suspaudęs vargšės riešą. Tuo tarpu antrasis vyras stovėjo kambario viduryje ir neskubėdamas kažką gurkšnojo iš storo stiklo stiklinės. Oksana stengėsi atstumti bjaurią leteną, bandė muistytis, kažką sakė, inkštė, tačiau antroji gerbėjo ranka vis begėdiškiau ir atkakliau glostė jos nuogus pečius ir stengėsi nusileisti ant pūpsančios, pusnuogės krūtinės.
– Nesuprantu ko laužaisi, kačiuk? – vyrukas švokštė merginai į veidą. – Tu juk pati panorai čionai ateiti... Gal pamiršai? Nevaidink cielkos, daros juokinga. Nuo tavo laužymosi tuoj sprogs mano kiaušai. Velnias, kaip tavęs noriu...
Astas juos atpažino. Tai buvo tie patys Renato apsauginiai, kuriuos šįvakar jis matė restorane. Radę malonų užsiėmimą, jie net nepastebėjo plačiai atsilapojusių durų. Tik pokštelėjęs duslus šūvis šiuos du Donžuanus grąžino į realybę, tačiau buvo per vėlu. Kambario viduryje stovėjęs vyras svirstelėjo į šoną ir tuoj pat susmuko ant grindų negyvas. Antrasis apsauginis, tas kuris mergino Oksaną, suspėjo atsitiesti, stvėrėsi už dėkle kabančio pistoleto, tačiau tolimesnius jo veiksmus nutraukė antrasis šūvis, nutraukęs visas jo galimybes gintis. Pavydėtinu taiklumu paleista kulka aukai pervėrė galvą ir antrasis sunkus kūnas sudribo ant grindų, šalia sofos, ant kurios, nei gyva nei mirusi, perbalusi ir iš baimės netekusi žado, tebesėdėjo Oksana. Astas žengė prie vieno nebegyvo priešo lavono, po to prie kito, ir kaip tikras profesionalas, jiems į galvas iššovė po kontrolinį šūvį. Turbūt grąžinta į realybę šių dviejų paskutiniųjų šūvių, pagaliau mergina klyktelėjo ir lyg išsigandusi, kad nušaus ir ją, rankomis užsidengė veidą. Deja, siaubingas reginys nedingo, neišnyko, o tik pasislėpė už jos švelnių delnelių. Oksanos ranka tekėjo užtiškęs užmuštojo vaikino kraujas.
– T-s-s-s, tyliau, viskas OK, – priėjęs prie sofos, prispaudęs prie lūpų pirštą, ištarė Astas ir pasilenkęs, atsargiai paglostė susivėlusius merginos plaukus. – Viskas gerai, mažyte, nebijok. Kur Renatas su Amerikiečiu? – Sėkmingai pasibaigus gelbėjimo operacijai, svarbiausia užduotimi Astui vėl tapo surasti savo priešus.
Staiga Oksana liuoktelėjo nuo sofos, pati to nepastebėjusi peršoko po kojomis gulintį lavoną ir virpančiomis rankomis apsivijo Astui aplink kaklą.
Tuo tarpu Voldemaras, supratęs, kad slėptis nebėra nuo ko, įėjo pro praviromis likusias duris ir nesigėdydamas, ėmė raustis negyvėlių kišenėse, grūsdamas į savąsias apsauginių ginklus bei visa kita, kas patraukė jo dėmesį ir pasirodė besą vertingo. Pagaliau baigęs darbą jis atsitiesė ir pradėjo apžiūrinėti kambario sienas ant kurių kabojo daugybė įvairaus dydžio paveikslų, vaizduojančių nuostabaus grožio gamtos peizažus.
– Žinai, Astai, nesu didelis meno gerbėjas, – berods padaręs išvadą, pratarė Voldemaras, – tačiau tokie gamtos vaizdiniai turi didelę galią. Jie ramina sielą...
Astas žvilgterėjo į bičiulį, kuris netikėtai susidomėjo meno vertybėmis, ir plačiai nusišypsojo.
Oksana paleido gelbėtoją ir garsiai kūkčiodama, pravira burna sunkiai gaudydama orą, braukdama skruostais riedančias ašaras susimaišiusias su ištižusia, tekančia kosmetika, tarytum išgirdo Voldemaro samprotavimus ir niekuo nesuvokiančiu žvilgsniu pračiuožė sienomis. Pagaliau vėl radusi priešais tebestovintį Astą, mergina paklaikusiu žvilgsniu įsistebeilijo į jį. Turbūt tik dabar Oksana suvokė jau seniai nuskambėjusį klausimą ir virpančiu balseliu pralemeno:
– Nežinau nieko, Astai. Jie liepė man palaukti šitam kambary, o patys kažkur nuėjo. Paskui atėjo šitie du... – Oksana mostelėjo į nebegyvus savo skriaudikus ir tarytum tik dabar supratusi, kad jie tikrai mirę, vėl apsiliejusi ašaromis, sudejavo: – O, Dieve!.. Dieve!.. Ką tu pridarei?! Kas dabar bus?..
– Neverk, nebijok... – Astas buvo beraminąs merginą, tačiau tuo pat momentu išgirdo už savęs prasiveriančias duris.
Jis žaibiškai atsigręžė suspėjęs išsitraukti pistoletą, tačiau tuo pat metu pokštelėjo Voldemaro pistoletas ir tarpdury pasirodęs tvirto sudėjimo vaikinas suklupo apsipylęs krauju. Jis stvėrėsi už durų staktos, bet nebeišsilaikė, dar bandė praverti burną, norėjo kažką pasakyti, bet nebesugebėjo ir išsitiesė ant grindų negyvas.
– Šaunuolis, Voldi! – Šįsyk Astas neslėpė nuostabos ir pasigėrėjimo savo bičiuliu. Jis patapšnojo Voldemarui per petį ir nusišypsojęs pridūrė: – Drauguži, tu išties mane nustebinai. Šaunuolis! Neapgausi, tai ne pirmas tavo šlapias darbelis. Išsidavei, profesionalizmu pakvipo. Sutinku, tai ne mano reikalas, tačiau dar sykį įtikinai, kad pergalė bus mūsų.
– Bet tu irgi plieki į červoncus1... – nieko nepaaiškindamas burbtelėjo Voldemaras
Paklaikę Oksanos akys vis klaidžiojo nuo gyvųjų prie mirusiųjų. Sukaustyta baimės, mergina nebesuvokė kas vyksta. Jai ką tik grėsė pavojus netekti garbės, tačiau kaip iš dangaus nukritę gelbėtojai ne tik išgelbėjo, tačiau šį keistą kambarį akimirksniu pavertė siaubo filmo kadru. Šūviai, lavonai, kraujas... Mirtis tapo tokia reali ir artima, kad negalėjai ja nepatikėti. Oksana žengė keletą žingsnių atatupsta ir atsirėmusi nugara į sieną, klestelėjo ant kėdės.
„Aš išprotėjau, Dieve, gelbėk mane... Kas čia darosi, o, Dieve?!“ – Merginos mintys pašėlusiu greičiu kažkur lėkė, sukosi, pynėsi, bet niekaip nesirišo. Ji bandė prisiminti maldos žodžius, tačiau ir šie nežinia kokiu būdu išgaravo iš atminties. Oksana pajuto, jog tankiai besikilnojančiai krūtinei trūksta oro. Keistas gumulas stovėjo gerklėje ir negailestingai ją smaugė. Mergina vėl pažvelgė į arčiausiai jos, kraujo klane gulintį negyvėlį ir nebesusivaldžiusi, pradėjo žiaukčioti ir vemti.
Pamatęs ant stalo stovintį nugertą brendžio butelį, Astas paėmė jį, pavartęs rankose pauostė ir pripylęs sklidiną stiklinę, ištiesė Oksanai.
– Išgerk, pasidarys lengviau, – pratarė jis, su neslepiama pašaipa žvelgdamas į ištirpusios kosmetikos bei smakru nusidriekusių seilių subjaurotą, dar visai neseniai žavesiu spinduliavusį merginos veidelį. – Tai padeda... Kol pripranti... – Pasisukęs į Voldemarą, kuris ką tik įtempė į kambarį trečiąjį lavoną ir uždaręs duris, nuo kaktos šluostėsi prakaitą, Astas paliepė:
– Voldi, imk Oksaną ir pasistenk iš čia išeiti. Geriausia, kad jūsų niekas nepastebėtų. Pasistenk... Kelias kuriuo atėjom, manau, dar turėtų būti laisvas.
– O tu? – trumpai paklausė Voldemaras.
– Man reikia pasimatyti su Roniu, o gal net su Amerikiečiu. Aš tam čionai atėjau. Susitiksim Oksanos chatoj. Būkit atsargūs. Jei užgrius mentai – nieko apie mane nežinot: apsistojau, gyvenu, bet jau kelinta diena kažkur dingau. Aišku? Trofėjus gerai paslėpk, tik ne chatoj. Vamzdžiai2 dar pravers. Pirmyn!..
Gurkštelėjęs keletą gurkšnių brendžio tiesiog iš butelio, Astas išsitraukė pistoletą, įstatė pilną apkabą ir peržergęs prie durų gulintį lavoną, tyliai išslinko į koridorių. Staiga jis pasijuto grįžęs į praeitį, į tuos nesenus laikus, kada pavojai pynėsi su kasdienybe, kada rizika buvo neatskiriama jos dalimi, kada mirtis dvėsavo į veidą, o kraujas pašėlusiai tekėjo venomis varomas adrenalino pertekliaus. Tik tada, paprastai, iš kažkur galėjo ateiti pagalba, kažkas galėjo palaikyti ir suprasti. Dabar gi, Astas pasijuto visiškai vienas. Tiesa, tai jo irgi nebaugino, nes savo jėgomis jis pasitikėjo kur kas labiau nei kažkieno pagalbos nuoširdumu. Juolab, kad dabar prasidėjo jo karas – seniai regztas, seniai planuotas; dabar jis buvo atvirai paskelbtas ir atvedęs į pergalę, turėjo uždėti laurų vainiką. Astas sėlino tamsiu koridoriumi stengdamasis nesukelti nė menkiausio triukšmo. Stapteldamas prie kiekvienų durų, jis bandė gerai įsiklausyti ar už jų yra kas gyvas, bet kol kas visos pastangos ėjo veltui. Mirtina tyla rėžė ausį ir stengėsi įbauginti neprašytą svečią. Galėjai pamanyti, kad tuos, kas už šių sienų buvo gyvas, Astas jau išžudė ir dabar blaškosi visiškai vienas mirties karalystėje niekaip neberasdamas geidžiamų gyvybės ženklų. Tačiau pagaliau jam pasisekė. Nusileidus laiptais dar aukštu žemiau, už plačių, aukštų, dvigubų durų apmuštų juoda oda, kažkas sugebėjo išgyventi. Kol kas Astas nežinojo ką slepia šios durys, tačiau išlavinta nuojauta kuždėjo, kad pavyko rasti tai ko ieškojo. Pro mažytę rakto skylutę skverbėsi vos pastebimas šviesos spindulėlis, kuris nesugebėjo praslysti Asto nepastebėtas ir išdavė tuos, kuriuos slėpė šios negražios, grubios durys. Jis spūstelėjo rankeną ir paslaptingoji užtvara be garso prasivėrė. Tai pasirodė besąs priimamasis, iš kurio kitos praviros durys vedė į šefo, to, taip ieškomo Renato darbo kabinetą. Panašu, kad vėlyvojo svečio čia niekas nelaukė. Savo tvirtovėje Renatas jautėsi visiškai saugiai, juolab, kad jo saugumą užtikrino net keletas ginkluotų apsauginių.

1 Pliekti į červoncus – taikliai šaudyti (žarg.).
2 Vamzdys – ginklas, pistoletas (žarg.).