Vis dažniau
Pavasariais pabirome lyg piemenys,
kelius auginom, karpėm takelius,
parklupę atsikeldavom – po skiemenį,
po raidę įskiepy į ąžuolus žalius.
Žodžiu artėjom – tolome per sakinį,
tvirtyn kamienai augo, bet retai...
Kartu lyg miškas, ne po vieną – sakėme –
dabar sutikę klausiam – gal matei?
Ir rudenį, visus sudėję dėmenis,
nutašom minus, sukleimuotiems - plius.
Praretinti nelinkstame per liemenį,
bet vis dažniau sulinkstam per kelius.