Kai vardą tari lyg maldą
Lyg ir aiški žmogaus vardo paskirtis - išskirti žmogų iš kitų, jį atpažinti. Vien ištarus vardą, mūsų akyse iškyla gerai tas ar kitas pažįstamas veidas. Rinkdami vardą visi nori, kad jis ne tik gražiai skambėtų, ne tik būtų malonus, prasmingas, bet ir perteiktų tas gerąsias savybes, kurias turėjo anksčiau juo vadintieji, arba tebevadinami žmonės, istorinės ir kitos žinomesnės asmenybės, draugai, artimieji.
Bet būna ir kitaip, kai pats žmogus išaukština jam duotą vardą, savo vardui suteikia naują prasmę, naują skambesį, į jį įdeda savo veidą, dar daugiau praturtina ir palieka tokiu geidžiamu kitiems.
Tari vardą, o žodis nuvarva lyg medumi per lūpas, nuskamba įstabia muzika ausyse, suvirpa krūtinėje ir ilgai dega atmintyje. Tari vardą ir matai plačią, ką tik iškritusio sniego baltumu švytinčią šypseną, neįspėjamos paslapties žiburėliais žaižaruojančias akis ir, atrodo, kad turi atsitikti kažkas labai labai gražaus, gal net stebuklingo.
Vienu vardu dešimtis kartų per dieną pradedi ir baigi kalbą, kompiuterio ekrane laišką, žinutę mobiliame telefone. Bet žinai, kad dar daugiau kartų jis lieka neištartas, neužrašytas raidėmis. Norėtum, bet gėdijiesi per daug dažnai kartoti, bijai, kad nenupigintum kasdienybe, nori, kad išsaugotum lyg šventadieninį rūbą, kurį reikia imti labai švariom rankom ir širdžiai brangia proga.
Tik tos mintys, tos nesuvaldomos mintys sukasi karusele ir liejasi viena vienintele tylia malda – tikrai brangiu vardu.
Kiekvienam vardui skirta ta ar kita metų diena, kai pačius gražiausius žiedus, pačius gražiausius linkėjimus gali skirti draugui, artimam ir mylimam žmogui vien už tai, kad jo vardas sukelia šilumą krūtinėje, uždega norą gyventi, dirbti, kurti, sukelia viltį pažinti tikrą džiaugsmą, tikrą gerumą.
Rinkime vardą, kaip renkame gražiausią papuošalą. Rinkime vardą, kaip brangiausią dovaną mylimiausiam žmogui. Rinkime vardą, kaip tvirčiausią atramą čia ir kitoje būtyje. Rinkime vardą, kaip tiltą iš praeities į ateitį, kuriuo ėjo, eina ir eis mūsų tautos kartos.
Turėdami vardą, mokėkime juo puoštis, mylėti, netgi pagerbti, parodyti, koks jis jums svarbus, mielas, neatskiriamas. Nepatingėkime paskaityti, sužinoti kuo tavo vardas svarbus, kokie žmonės jį laikė savuoju, kokį istorinį, dvasinį krūvį jis neša savyje, kokia jo jėga gali būti stipresnis, kilnesnis, gražesnis.
Kaip gera, kada vardą gali tarti su šiltais, šviesiais žiburėliais akyse, juo gali gėrėtis lyg pražydusiu pavasariniu baltu obels žiedu. Gera, kai gali žinoti, kad ir tavo likimo kelyje buvo skirta rasti nepaprastą žmogų, kuris sugebėjo dar labiau papuošti jam skirtą skambų, reikšmingą vardą, suteikti naujų, ryškesnių spalvų. Todėl ne tik kito žmogaus, bet ir savo vardą tarkime su meile, su pagarba. Tarkime lyg maldą.