Nuosprendis
Adomas buvo kaip visi. Truputį supykdavo, O kas gi nepyksta? Truputį pavydėdavo. Raskite šiais laikais altruistą. Visko buvo po truputį, kaip dera padoriam žmogui. Augo vaikai, neišdavė žmona, iš darbo niekas nevarė. Staiga gyvenimo pusiaukelėje, dar pačiame jėgų žydėjime, užklupo žmogų negalia. Ko tik nesigriebė Adomas: gėrė, ką kas pasiūlė, važiavo, kur kas parodė. Liga nesitraukė. Kai prisiartino paskutinioji, atsiduso vyriškis ir paklausė:
- Viešpatie, už ką taip mane?
- Už tai, kad rūpindamasis kūnu pamiršai išsikuopti savo dvasios buveinę, - pasigirdo tylus, prislopintas balsas. – Nustojai nuoširdžiai šypsotis, tyru žvilgsniu palydėti paukščio skrydį, įsileisti širdin saulės spindulį, suprasti ir paguosti nuskriaustąjį. Nejauku, šalta tau buvo šiame nykiame
pasaulėlyje. Pats pasistengei iš jo kuo greičiau ištrūkti. Abejingumas paspartino tavo sprendimą.
- Ir nieko pakeisti jau neįmanoma?
- Viskam savas laikas, - atsiliepė balsas ir nutilo.
,,Amžiną atilsį...” – krutėjo artimųjų lūpos, retkarčiais atsiverdamos skausmingam atodūsiui, tarp pirštų virpčiojo žvakė, o balsas tylėjo.