Nežinia kas mums siunčia sapnus,
vaikystėj jie sklandė spalvom,
dabar vien abstraktūs vaizdai
beširdės tamsos išteplioti,
liko skrydžio sparnai - nesvarumas
sapne lyg į kosmosą kylant,
daug žmonių, jų veidai be reikšmės,
kaukės graikų tragedijos choro,
jie pakreipia eigą esmės šnabždesiais,
iškeliauja vieni, be manęs,
ir pasaulis antraip apsiverčia,
dvi akys nemirksi, fosforuoja šviesia žaluma,
užgniaužtas kvėpavimas girdis tamsos,
chrizantemų žiedai kvepia eglių šakom,
vainikų eilė palei sieną,
tuštuma sukas dervišo šokio ratu,
sudrebina širdį klyksmas pelėdos,
ilgesys labirinte jausmų savo solo suras,
DNR formą gaut neįstengia,
iš likučių nakties droviai tarpsta diena,
ties takoskyra tikro pasaulio
pasirodžius šviesa subrandina spalvas,
gal gerai, kad sapnas tiktai alegorija.