Gabija
Šiurpuliukai bėgiojantys per pirštus,
Kai ilgesys paima mane už rankos
Ir lietaus lašai nugludinti saulės,
Nes mes nupiešėme mano gyvenimą,
Kuris panašus į karves laižančias dangų,
Į drugelius pakylančius nuo vaivorykštės,
Į tave, jeigu žiūriu užsimerkus.
Kiekvieną dieną vis daugiau gyvenu
Ir kiekviena diena vis greičiau miršta.
Man knieti paliesti visus, kurie žiūri,
Spokso, veizėja, žvilgčioja, pakelia akis
Ir lengvai vaikšto mano oda – ieško
Povandeniniais laivais, rodos, panerti
Ir mirštančią dieną gaivinti prašo.
Eilinė saulės laida, kai baltai klevas žydi.
Pieninis lietus basą Gabiją nuramina.
Apkabink drugeliais ir leisk spalvoti.