Nubridai per vakarą tylus
Gatvėm ištuštėjusiom iš lėto,
Vyrai smuklėj kėlė bokalus
Už gyvenimą, už tai, kad neskaudėtų.

Kad nebūtų tuščia ligi ryt
Širdyje, kada kažkas palieka,
Vėl bokalai skambteli keli,
Vėl puta per ūsą bėga.

Tu braidai per vakarą tylus,
O draugai lig paryčių puotauja,
Mintyse kilnoji bokalus
Ir atsidūsti į tuščią saują.

Rytas smuklėje susems šukes
Su kartaus gyvenimo likučiais,
Tavo žingsniai prieangy užges,
Spragtelsi raktu į savo būtį.