Nežinia kaip dabar ją reikėjo vadinti: bazė, stovykla, o gal namai? Tarytum prasiskyrę, iš pradžių smėlio kopos atvėrė įkaitusiame ore išsidraikiusį miražą su tolumoje pasirodžiusia oaze. Tačiau ji nedingo, neišsisklaidė prie jos artėjant, o didėjo, ryškėjo ir jau mojo keliauninkams neįprasta savo žaluma. Bazė buvo nebetoli, tarytum ranka pasiekiama, bet tuo pat metu iki jos dar liko didžiulis kelio gabalas, kuris pasirodė pačiu sunkiausiu ir virto amžinybe.
Žmonių vilkstinė sunkiai judėjo į priekį. Keletas sergančių ir nebegalinčių eiti vyrų gulėjo ant neštuvų, pritvirtintų prie kupranugarių, kuriuos, norint išgyventi, jiems teko jėga atimti vienoje oazėje. Tai buvo jau savoje teritorijoje, tačiau žmonės niekada nenori skirtis su paskutiniuoju savo turtu. Deja, bėgliams-keliauninkams tai tapo vieninteliu būdu išgyventi, net jei jis pasirodė besąs negarbingu.
Dabar, kada iki kelionės pabaigos liko visai nebedaug, išbadėję, daugiau kaip para negėrę, iškankinti alinančios saulės, bet namo skubą vyrai virto tikrais zombiais; nei gyvi, nei mirę, palikę draugus mirusius nelaisvėje ir palaidotus kelionės metu, dykumoje, šie žmonės skubėjo namo. Tik kam? Turbūt vien tam, kad keršytų už draugus, už bendražygius, ir kovotų už savo laisvę iki garbingos pergalės. Apsirengę ilgais, storais chalatais, apsimuturiavę galvas didžiuliais tiurbanais, paslėpę veidus po storomis skaromis, kurios nors truputėlį gelbėjo nuo vėjo nešamo smėlio ir iš po kurių spindėjo tik giliai įdubę akys, šie išdidūs dykumų aborigenai neprarado vilties sugrįžti, kad galėtų tęsti kovą, nes Alachas jiems suteikė išskirtinę teisę, leidžiančią keršyti ir mirti tik tuomet, kada jie nukaus dar bent po vieną netikėlį.
Laimei, iš bazės keistąjį karavaną pastebėjo. Liko dar geras gabalas kelio, kurį iki sutemų vargu ar jie būtų įveikę, tačiau keldami stulpus dulkių, jų pasitikti atlėkė net keturi visureigiai, kurie ištiesė pagalbos ranką ir užtrenkė mirties kelio vartus. Jie grįžo namo. Ne, ne vien išsiilgę artimųjų, pasiilgę gimtųjų vietų belaisviai. Namo grįžo ne vien čiabuviai arabai. Nugalėję gamtos stichiją, nugalėję smėlynus, pagaliau, nugalėję patys save, namo grįžo ir Astas su Inga. Džiaugsmui nebuvo ribų.
– Dieve, nejaugi tai tiesa... – vos bejudindama sukepusias lūpas, sušnabždėjo Inga. – Dieve, nejaugi viskas baigiasi? – Ji sunkiai įsiropštė į visureigį ir klestelėjo ant sėdynės. – Aš neveltui meldžiausi... Astai, ar tai tikrai ne miražas? Tai tikrai ne kliedesys? Tai... Turbūt tai ir yra laimė... Ta keista laimė...
– Ne, Inga, ne, tai tikrut tikrutėlė dabartis – reali, neapgaulinga. – Astas maloniai šypsojosi. – Mes nugalėjome, Inga, tu supranti, nugalėjome: priešus, dykumą, save... Mes didvyriai, supranti, ir galime spjaut į visą pasaulį, kuriame gyvena susmirdę menkystos. – Jis džiūgavo, bet visai ne taip kaip Inga, ir ne todėl, kad baigiasi vargai, kad jiems pavyko išlikti gyviems. Kaip tikras karys, Astas džiūgavo dėl pergalės, o jo ausyse grojo fanfaros.
Vos pasiekus stovyklą, juos pasitiko pats vadas ir tai paaiškino, jog jie įvykdė tikrai svarbią užduotį. Jis įdėmiai nužvelgė iki neatpažįstamumo pasikeitusius, išvargusius savo tėvynainius ir neprataręs nė žodžio, net nepasisveikinęs, mostelėjo šios dienos didvyriams, kad šie sektų paskui jį. Įėję į vėsų, gerai kondicionuojamą vado darbo kabinetą, net be kvietimo, Astas su Inga sunkiai sudribo ant iš anksto apdairiai paruoštų minkštų, juoda oda apmuštų kėdžių. Viskam pasibaigus, nuovargis ėmė viršų ir darėsi nebenugalimas.
– Ką gi, sveiki sugrįžę, – pagaliau sausai pasisveikino vadas. Iš jo veido išraiškos negalėjai suprasti – džiaugiasi jis šių dviejų savo karių sėkme, ar ne. – Kiek pamenu, jūs iškeliavote trise. Kur jis? – Klausiamas vado žvilgsnis varstė išsekusio Asto veidą.
– Gregoras... – Tai buvo lyg klausimas, lyg negrįžusiojo draugo vardo priminimas. – Jis... – Kurį laiką Astas svarstė koks turėtų būti atsakymas. – Gregoras žuvo, – pagaliau tvirtai ištarė jis. – Ten vyksta karas...
Astas neišdavė bendražygio. Jis nenorėjo, kad Gregorą laikytų bailiu, nenorėjo, kad jį teistų kaip dezertyrą ar išdaviką. Visatai nebeturėjo jokios reikšmės, tačiau Astas vis vien nusprendė nutylėti tą nelemtąją tiesą ir pasistengė beprasmiškai netepti mirusiojo garbės.
– Štai, paimkite. – Vadas numetė ant stalo baltą voką. – Tai jūsų atlyginimas. Su Alacho pagalba jūs įvykdėte sunkią, galbūt neįvykdomą užduotį. Jis nepamirš jūsų ir niekada nepaliks. Galite eiti ilsėtis. Kareivinėse jums paruošti du kambariai. Rytoj iš jūsų laukiu detalių raportų apie įvykdytą užduotį. Eikit...
Jis pakvietė už durų stovėjusį karininką ir davė jam nurodymus palydėti didvyrius į jiems skirtus apartamentus.
Pirmoji užduotis baigėsi. Ji liko praeityje, bet neišdildomai įstrigo atminty, iš kurios mintys neleido ištrinti mirties, kraujo ir nežmoniško žiaurumo. Tiesa, už viską jiems buvo atsilyginta: už bemieges naktis, už saulėje sukepusias lūpas, už išlietą sūrų prakaitą ir gerklę plėšantį troškulį, už tai, kad žudė, už tai, kad kažkam išgelbėjo gyvybes... Vokas su pinigais, gražia sumele šlamančių naujutėlaičių žalių. Popiergaliai, kurie kitu atveju būtų labai pamaloninę savimeilę ir kėlę džiaugsmą, šiuo metu pasirodė visiškai bereikšmiais. Pinigai...
– Kam dykumoje pinigai? – Tarytum perskaičiusi Asto mintis, Inga nutraukė jo susimąstymą. – Astai, pinigai visiškai bereikšmiai... Tai beprasmybė... Mes neturime galimybės jais naudotis: nei dabar, nei... Turbūt niekada.
– Kaip ir gyvybė, – niūriai jai pritarė Astas. – Beprasmybė... Klausyk, o gal ne? Galbūt vien tam, kad gyvybė taptų ko nors verta, už ją moka babkes? – Ir tarytum padaręs netikėtą, bet tinkamą išvadą, jis pridūrė: – Žinai, pinigai, o tuo labiau nemaži, visada reikalingi. Šiuo momentu jie gali atrodyti beverčiais, tačiau anksčiau ar vėliau jie vis vien pravers.
„Po velnių, – jau pats sau pagalvojo Astas, – kaip bebūtų keista, tačiau čia bakės išties nereikalingos. Šaunumėlis! Šlamantys baksai virto šlamštu. Nerealus briedas... Ir vis tiek, kada grįšiu keršyti, jų prireiks. Aš tapsiu turtingu, ir visai nusispjaut, kokiu būdu tai padarysiu.“
Tai buvo sunkaus kelio pradžia – kelio, kurio staigiuose vingiuose tykojo vien pavojai, kelio, kuris buvo nusėtas lavonais ir kurio kelkraščiais tekėjo upės kraujo. Tačiau to ilgo kelio gale, kaip švyturys, Astui švietė neužgęstantis žiburys, liepsnojantis keršto aukuras, ir ši šviesa, neleisdama paklysti, vedė į tamsoje skendinčią ateitį, kuri buvo priversta dingti, buvo išniekinta, suluošinta, tačiau kurios jis neketino išsižadėti: kažkur ji buvo, slypėjo, ir anksčiau ar vėliau privalėjo ateiti, sugrįžti, nes tikėjimą galėjo palaužti tik mirtis.
Pirmoji savarankiška užduotis Astui išliko bene sunkiausia ir visiškai skyrėsi nuo visų kitų, kurias teko vykdyti vėliau. Kartą, kada jis jau ruošėsi visam laikui palikti šią stovyklą, prie jo priėjo instruktorius, kuris tuomet juos išlydėjęs į pirmąjį žygį ir pasakė:
– Asai, tu tapai puikiu kariu. O tu pameni pirmąją savo užduotį? Tuomet niekas nesitikėjo, kad grįšite gyvi. Kažkokio stebuklo dėka jums išlikus gyvais, visi tik ir tekalbėjo apie įvykdytą žygdarbį. Galbūt to nepajutote, tačiau tuomet tapote nemirtingais herojais. Mums bet kuria kaina reikėjo išlaisvinti tuos žmones, nes jie labai daug žinojo ir priešams tapo neįkainojamu grobiu, o tie laisvės kovotojai, būdami perdaug silpnais, tuomet atsisakė mums pagelbėti. Asai, tu buvai tenai ir puikiai pameni, kokias kančias tenka iškęsti belaisviams, o žmonės yra žmonės, pats supranti, toli gražu ne visiems Alachas įkvepia akmenines širdis... Pakeliui jūs visi turėjote žūti, dingti dykumoje, jus turėjo nužudyti klajokliai priešai... Toks negailestingas buvo planas. Deja... Tačiau sulaužę visas taisykles, jūs sugebėjote grįžti, ir mes džiaugėmės netiek išgelbėtais savo tėvynainiais, o tuo, kad supratome sugebėję išauklėti tikrus, garbingus Alacho karius.
Astas piktai, su pasibjaurėjimu nusispjovė sau po kojomis ir atsakė:
– Grįžęs tai supratau. Ne, garbė man neapsuko galvos ir greičiau bjaurėjausi herojiškumu, nei juo didžiavausi. Mes privalėjome grįžti, nes tokia buvo manojo plano dalis, kuri griovė ir naikino jūsiškį. Manai dėl tos krūvelės baksų, kurią mums pakišo vadas ir manė su kaupu atsilyginęs? – Asto balsas vėl persipildė išdidžia panieka ir neslepiamu sarkazmu. – Nežinau ar suprasi apie ką kalbu, bet nei apie garbę, nei apie babkes tuomet negalvojome. Mes privalėjome grįžti vien tam, kad įrodytume sau esą tikrais kariais; būtent sau, o ne kažkam kitam. O Alachas... Tai jūs jam meldžiatės, jūs keliaklupsčiaujat, jums jis ir padeda. Aš gi, esu nepataisomas savimyla ir meldžiuosi vien sau. Supratai? – Pats nežinodamas kodėl ir ant ko, Astas pasijuto baisiai nirštąs, tačiau supratęs savojo įniršio beprasmiškumą, jis pasistengė nepasiduoti jausmams. – Tik dabar galiu išreikšti padėką visiems kas mums padėjo, – staiga pasikeitusiu balsu ir veido išraiška pasakė Astas. – Aš dėkingas visiems tiems, tame tarpe ir tau, kurie man suteikė tiek daug žinių ir išmokė puikaus karo meno. Tik atsidūręs čia suvokiau, koks jis man reikalingas ir, neabejoju, pravers ateityje. Tačiau žinok, gali tai pakartoti visiems, nors aš pats niekuomet šito neslėpiau, Asas niekada nekovojo ir nekovos už jūsų Dievą, niekada nekovos už jūsų religiją, įsitikinimus, kažkokią kvailą, neaišku kieno diktatu dvokiančią politiką... Man nusispjaut į jūsų šlamančius baksus... Aš turiu savąjį tikslą ir tik jis man teikia jėgų, kurios verčia žudyti jūsų labui. Suprask tai ir paaiškink visiems saviškiams: aš unikumas, unikumas ne vien savąja praeitim. Aš unikalus kiekvienu žengtu žingsniu ir galutinio tikslo siekiu. O jums tik labai pasisekė, kad prieš savo valią tapau jūsų kariu – kariu, kuris žudo jūsų labui, bet vien savo malonumui. Tau keista, ar ne? Žinau...

Aplinkui vyko karas – ne visuomet pastebimas, dar rečiau pateisinamas, bet tikras ir klastingas. Nuo šiol Asto gyvenime jis vyko kasdien ir tapo nebeatskiriama jo dalelyte, jo palydovu, jo likimu. Nuo šiol jis tapo kovotoju ir pamiršo egzistuojant kitokį pasaulį, kuriame tokie kaip jis, jauni ir romantiški vaikinai, leidžia laiką restoranuose, myli merginas, augina vaikus, dirba mėgstamą darbą. Mėgstamiausiu Asto užsiėmimu tapo žudyti. Už tai jam irgi mokėjo atlyginimą – kaip šaltkalviui, kaip kiemsargiui, kaip žmogui, kuris puikiai išmano savo darbą, nepriekaištingai sugeba kalti plaktuku ar mosuoti šluota. Jis pateisino savo pravardę ir tapo tikru ASU: žudė nesusimastydamas, žudė dykai, žudė vien tam, kad tai jam patiko, kad tai tapo jo poreikiu, ir galėjai pamanyti, jog kitokio gyvenimo Astas niekada nematė – jo nebuvo, nėra ir vargu ar kada bebus. Atvirkščiai, greitai Astas pajuto, kad jam darosi liūdna, kada keletą dienų nepokši šūviai, nešvilpia kulkos, nesilieja kraujas. Jam darėsi neįdomu, jei išeidamas į užduotį žinojo, jog grįš gyvas. Aplinkiniams jis atrodė tikrai unikaliu žmogumi, kuris vieną dieną kažkodėl mutavo ir virto monstru, žinančiu viena: įsakymas privalo būti įvykdytas bet kokia kaina, todėl turi mirti visi kam lemta, jei to reikalauja aplinkybės. Mirties šokis virto maratonu, kuriame išgyventi galėjo tik ištvermingiausi. Astas gi, tapo vienu iš šio maratono organizatorių ir nepralaiminčiu nesustojamai besisukančios mirties ruletės nugalėtoju. Su mirtimi pasirašytas neliečiamumo paktas jam leido džiūgauti tuomet, kuomet kažkas raudojo. Pajutęs savąją galią, Astas nebesilenkė stovėdamas po kulkų lietumi, nes ištikimoji jo palydovė Mirtis pasižadėjo naudotis jo paslaugomis ir neliesti tol, kol jis neišduos jų draugijos. O išdavystės Astas nekentė labiau už viską pasaulyje!