Galvoju, ką darau dažniau – ateinu ar išeinu
Ir kodėl negaliu  sustoti, kai kažkas užrašo vardą
Ir šalia nupiešia besijuokiančio šypsnio ženklą –
Mano kojos ima judėti – gal jos taip krizena,
O gal protestuoja iš pykčio, jog nemoka skaityti,
Ar  negeba suvokti, kodėl tas vardas keikiasi
Ir braidžioja po mano organizmą, pavyzdžiui – aortą,
Pavyzdžiui, skrandį ir kepenis arba net stemplę.
Kvailos kojos, kurios nesutiko mylimųjų –
Su raudonomis basutėmis ar vengriškais aulinukais,
Nes jos ramiai guli naktį, kai aš blaškausi,
Spausdama kambario orą, kuriame liko skraidantis,
Nors visiškai aptilęs ir nematomas vardas – MANASIS TABU.