Vėl krūpteli, lėtai ant veido temsta,
Bemiegiai paukščiai veliasi į plaukus,
Praeivių žingsniai neritmingai amsi,
Mintis prakiurusi į naktį staugia.

Užsiriši akis, nedingsta vaizdas,
Bežadės formos prietemoj numiršta,
Tiktai laukimo daugiamatės žaizdos
Kas naktį vis labiau įniršta.

Iliuzijas meti į tamsų kampą,
Karščiuoji naktimi be jokių vaistų,
O būvis plečiasi, tamsos užtenka
Save apglėbt ir nepaleisti.