Įeit į tą vidų, kurian visi ėjo ir ėjo,
Atverti tą žaizdą, nors ji jau seniai išopėjo,

Ornamentą aklo akim pamatyti iš naujo,
Anglis susidėti po vieną į varganą saują.

Gal taip po truputį atrasim savy tobulybę,
Paleisime sielą klajot po pasaulį beribį,

Išnešime viską ką galim pakelti, negalim
Ir dulkę suminsim galbūt paskutinę ant kelio.

Apgausim likimą, kurio niekada neapgausi,
Parėksim užkimę prieš vėją, o galbūt į ausį...

Ir visgi išeit mums reikės, nes ilgai neišbūsim –
Tai kas, kad pabuvom giliai, kad jau esam išprusę,

Tai, kas, jog subraižėme stiklą ir minkėm betoną,
Bet visa tai laikina, tai tik akimirksnio klonas...
...............................................................................

Nukrito žvaigždė, kuri niekuomet nenukristų –
Pakaitintas tapo bespalvis akmuo ametistas

Ir liko vidus savyje, kaip visad uždarytas.
Bet beldė kažkas. Ir vėl beldė, kad aušta jau rytas.