kur atsigręžia lietvamzdžiai skylės perbėga grindinius
miestas dairos savęs o savęs čia kaip tyčia nebūta
ir gerai kad vienintelis sluoksnis yra tas paviršinis
ir garai apkabina žibintus kaip didelės lūpos


blunka tiltų istorijos viskas seniai nespalvota
taip seniai kad be garso ir pamirštos svarbiosios dalys
nuvalytos alėjos rudens lapų nepaliestas kelias

tu taip baisiai pasikeitei mano mergaite su šluota