Kakta rasoja,
Prakaitui ištryškus,
Tai - paskutinės duonos
(Jau suvalgytos) druska.
Gal jos dar valgyti reikės ne tiek nemažai,
Tačiau jau ji, deja, be druskos.
Galvos neskauda, ar
Ant stalo bus jos, ar nebus
Ir rūpesčiais nevaikščioja diegliai –
Kaip rudenį sunokę sodo obuoliai
Net neskinti ant žemės gausiai krenta,
Kad  net stebėtis reikia -
Kai skaudžiai diegdavo,
Buvo geriau.

Nušluostau prakaitą
Ir šypteliu į veidrodį
Iš kur, matau,
Ateina į akis
Neaukštas, bet sunkus
Žeme apaugęs kelmas.

-  Kad ir be duonos, o tačiau
Bent po klebonišką su tavimi išgerčiau.

-Tiktai?
Tikėjau juk,
Kad ir be druskos likusį
Kažkas lankys, neleisdamas užmiršti.
O taip! Čia ne Kleboniškis,
Bet po klebonišką ruginės
Ir Šklėriuose ne nuodėmė pakelti.
Tiktai prašau –
Pridengi raukšlėmis išskobtą veidą -
Ne kelmas juk dar aš,
Ne kelmas,
Jei taip aukštai
Ir tokį šventą daiktą,
Aplinkkeliu apeidamas davatką
Nelyg bažnyčioj prie altoriaus,
Prie burnos keliu.