Dienos temsta milžino žingsniais,
jokie rėmai nevaržo ciklonų,
snaigės krinta, kol medžiai palūžta,
per sunku, kai tiek daug netikrumo,
kai vis žiūri atgal atsigręžęs,
į save atsistojęs prie stulpo,
laikas bėga kaip upė pro šalį,
baltas sniegas į tamsą pavirsta,
pažymėtos ženklais fatalizmo
ryškios žvaigždės negimę užgęsta,
naktį žudos į krantą delfinai,
žūsta paukščių būriai pasiklydę,
vidaus demonai gaudžia crescendo,
saturnijos žaidžia šešėliais jausmų,
viską stumsiu nesvėręs į upę,
užrašau tavo vardą ant lapo anglim,
vienas žodis, tik keturios raidės,
bet kiek daug sutalpina,
senas skausmas, per kulną įlindęs,
nostalgijos pirštais užspaudžia akis.