(Laikraščiai rašė, kaip 24 m. lietuvis emigrantas M.M., nesuradęs darbo Vokietijoje ir neturėdamas pinigų, grįžo į Lietuvą. Pakeliui stabdomos mašinos nestojo. Tik pėsčiomis nuėjus per 200 km, pavyko sustabdyti  vieną sunkvežimį, kuris pavežė jį  iki Lietuvos sienos. Bet buvo jau vėlu. Abiejų kojų pėdos buvo nušalusios ir jaunas žmogus tikriausiai liks neįgaliuoju  visą tolesnį gyvenimą.)   

Aš nemačiau tos gatvės, namo, aikštės,
Kurioj liūdnai į grindinį žvelgi,
Kurią norėtum ašarom palaistyt,
Tiktai seniai savy jų nerandi.

Gal tu tik vienas toks iš viso šimto,
Kuriam likimas šaltas ir šykštus,
Kuriam sėkmė vis tyli surakinta,
O draugo vietoj merkiantis lietus.

Mes siekiam laimės į šalis nuklydę,
Kurių nematėm netgi sapnuose,
Palikę tėviškės laukų rasotą brydę,
Namų vis ieškom miestų džiunglėse.

Gal atsivers jie greit, gal tik po metų
Kažkas su šypsena vidun pakvies,
Būtų gerai, kad laimę savo rastum,
Kad nesutiktum pamotės lemties.

Jei ne, sugrįžk kur brolis vagą aria,
Kur pirkios dūmas ligi šiol saldus,
Sugrįžk, kur pilkas vyturys skardena
Pavasariais pražydusius metus.

Tiktai išsaugok kalbą ir sveikatą,
Tą pačią meilę Nemuno krantams.
Skubėsi grįžt, bet neik per šaltį basas,
Sveikam sugrįžt svarbiau nė turtingam.

Gal tu tik vienas toks iš viso šimto,
Kuriam likimas šaltas ir šykštus,
Jeigu ir taip vis vien nenusiminki,
Sugrįžk į Lietuvą, sugrįžki į namus.