Tebūnie
Ir tebūnie pusnin
panyra kas yra –
troba,
priklupus ties prigulusia tvora.
Ir, rodos, ąžuolas –
toks išdidus –
ir tas
giles paguodžia
dar nesurinktas.
Ant smilgų pievų supas,
supasi malda
baltu tikėjimu
nutūpus kažkada.
Ištroškusi sapnuoja
vandens kuždesį –
dar stovi šulinys –
svirtis palūžusi.
O, rodos, atsikels,
pakils ir tuoj palies...
Ant aukšto miega žvilgsnis
pamirštas lėlės –
kertėj susigūžia
belaukiantis svečių
prie pečiaus,
lyg pažįstamų...
Ir tuo pačiu
vidun įvirsta šaltis
tartum girtas –
seniai juk durys
akmeniu paspirtos.
Ir – – – – –
„Tebūnie pagarbintas...“.
„ Per amžius.“.
– – – – – Tas
nuvijo vėją žodis
užanty suglamžytas...