Kulka ir kareivis

Mokyklos lange – skylė. Didumo sulig akylai į kažką žvelgiančia akimi surauktais antakiais ir aplink aureolėmis nuaižėjusiomis raukšlėmis.
          Pamokos nevyko, o ponia Auffenbach susijaudinusiu spigiu balsu kažką patylomis kalbėjo, vis taisydamasis žilstelėjusių plaukų kuodą ir siausdamasi atsilapojančio švarkelio skvernus - matyt, buvo šaltas rudens rytas. Tačiau aš nė nesistengiau klausytis, apsisukęs ant padų stvėriau kuprinę už parankės ir patraukiau namų link.
          Lango akis, dėmesingai sekusi mane rudens lapais nuklotu taku, slėpė nemenką istoriją. Pasisukau jos link ir apžvelgiau mokyklos teritoriją. Medžiuose suposi rausvi saulės spinduliai. Pasistiebęs ir persisvėręs per išblyškusios palangės rėmą, net aiktelėjau iš nuostabos: priešais langą stūksančioje sienoje it kokia nepaneigiama negalia pūpsojo guzas su mažyte juoda akute pačiame viduryje.
        - Kulka, - sušnibždėjau sau panosėje. - Visgi karas iš tiesų čia! - Šūktelėjau ir pasileidau tekinomis namų link. Širdis daužėsi it pašėlusi, o galvoje sukosi daugybė minčių apie kareivių batalionus ir įsiaudrinusių vyrų kalbas.
        - Mes jiems parodysim. Visus: nepritapėlius, maištininkus ir nepaklusniuosius kviečiu į karą! - Kūriau įvairiausius pokalbius galvoje, nusigvelbtus iš televizoriuje besivaidenančių ponų lūpų. Mąsčiau, jog tikras kareivis būtinai turi būti ūsuotas, purvinomis, na, arba mažų mažiausiai smėliuotomis rankomis, suviržusiais drūtais pirštais ir gražus.

          Motina nuolatos kartodavo, jog mano tėvą vienu ar kitu atveju nudėjo karas. Paėmusi tetulės Luizos ranką sau į delnus, nuleidusi akis į grindis postringavo, jog būtent vokiečių kareiviai čia bus prikišę nagus. Vėliau kalbos pakrypdavo prancūzų kalbos praktikantės Bernardos Blau link. Mano mokytoja, jaunutė vokietaitė, kurios kūnu dar prieš metus paslapčiomis mėgavomės vėpsodami pro mokyklos liuką, buvo neišsemiamos neapykantos šaltiniu.
          Daili ir visuomet maloni mergina bei karas ir man buvo panašūs dalykai: abu keldavo tokį patį jaudulį, kuris, užstrigęs kažkur gelugerklyje, imdavo pykinti ir maloniai mausti pilvo apačią vos tik apie juos užsigalvodavau. O juk ir kulka apsigyveno kaip tik jos klasėje, dar ir dar kartą mane įtikindama, jog ši panelė Bernarda – nepaprasta.

          Ilgėjausi Tomio Belivė. Longanas, lyg nerangi spurga, nepateisindavo mano vilčių, kuomet spausdavome lenktynių ar siausdavome dviračiais po geltonai nusidažiusius Paryžiaus parkus. Uždususį Loganą paimdavau už rankų ir palėtomis vesdavau prisėsti ant suoliuko medžių paunksmėje.
        - Kadaise iki blusų turgaus per dešimt minučių nubėgdavome... - bandydavau priekaištauti.
          Tomis lenktyse niekuomet nenusileisdavo man. Gaila, jog jam labiau rūpėjo teatro scenos.

          Namas signalizavo jau iš toli: raudonos plytos, tarsi vaduodamosi iš negrabiai užtepto betono gniaužtų, į akis krito vos pasukus ties Ermitažo gatvės kampu. Aplink buvo tuščia ir nyku, rodės, lyg kas šluote iššlavė visą Paryžiaus bruzdesį. Ką tik lijo, ir nuo namų stogų vis dar krito milžiniški tingūs lašai į didžiules balas, telkšančias it miniatiūriniai ežerėliai gatvės pašonėse.
          Įsibėgėjęs stryktelėjau, ir, nesušlapęs kojų, atsitrenkiau į Tomio namų duris.
        - Ei! - vos spėjau šūktelėti, kuomet pajutau stiprų smūgį į pečius ir parkritau ant žemės.
          Mane sustingdė neišmatuojama baimė, užklupusi taip netikėtai, jog nesuvokiau, kas dedasi. Norėjau rėkti, tačiau kūnas, nepajudinamas it sunkiausių akmenų prikrautas maišas, gulėjo ant žemės ir nė nesiruošė manęs klausyti. Tolumoje išgirdau greitus žingsnius, bešlepsinčius balų properšose ir tolstančius nuo manęs. Tačiau kažkas kitas, atsiduodantis alkoholiu ir stipriu tabako tvaiku, šnopavo prie pat manęs. Užsimerkiau, suspaudžiau kumščius ir kietai sučiaupiau lūpas, it saugodamas dvasią ir visą žmogiškumą, beslypintį manyje, jog, neduok Dieve, jis ims ir pabėgs – be manęs.
          Prisimenu, jog trenkiau kareiviui į pilvą ir bandžiau pasprukti. Jis neatrodė nei gražus, nei narsus – tiesiog kaip mano tėvas šeštadienio pavakariais – apgliaumėjusiomis akimis ir šiek tiek svirduliuojančiu, plačių pečių kūnu. Panagėse juodavo susikaupusio purvo apnašos.
        - Ko rėkauji? - Prikimusiu balsu paklausė jis.
          Pagreita atsistojau, vis dar susikūprinęs, neva iš baimės ar nuo griausmingų žodžių, ir, nieko nelaukęs, nudūmiau gatvės gilumon.
        - Tegyvuoja Vichy! - riktelėjo pavymui jis ir skambiai nusikvatojo.
        - Beje, vaikigali, tu greitas it kulka! - išgirdau paskutinius jo žodžius.

          Šis pasaulis – kas tai? Tiek daug prieštaringų minčių užgulė mano esatį: karas, juokingos žydiškos kepuraitės, moterys ir merginos, kulka... Kulka, kuri lyg akivaizdi tiesa tą rytą įsirėžė mano atmintin ir it nepailstantis seklys buvo šalia kievieną dieną. Logano spurgos, milžiniški lūkesčiai ir nenumaldomas jaudulys galvojant apie ateitį.
          Tomis minėjo, jog tos ateities kaip ir nėra, Loganas, jeigu nedūsaudavo, nuolatos kartodavo, kad nusipirks įmantriausią mašiną, o mama išvis jos nepripažino. It kaleidoskope sukausi tarp artimiausių mano pasauliui žmonių, pasimetęs, nesuprasdamas, kuris kelias yra manasis ir ar išvis jis yra.

          Slinko dienos, paskendusios raudonų ir gelsvų lapų krūvose, paslėpdamos skaudžius įvykius už nepaaiškinamo abejingumo šydo. Tomio suolas kiurksojo tuščias, keldamas vis didesnį ir didesnį nerimą, o prancūzų pamokoms vadovauti ėmė dramblota, šlakuotomis krūtimis ponia Beausoleil. Panelė Bernarda Blau mokykloje nebepasirodė.
Avoir