Su Šekspyru - 27

Ilgai tylėjau.
Per ilgai.
Tačiau dabar
Prisipažinti tenka –
Nesuprantu, o Viljamai, tavęs:

“Turbūt bijai tu ašarų našlės,
Kad tau gyvent vienatvėj neįgriso.“

Vienatvė man - jau ne bausmė.
Tegu be ašarų gyvena ta našlė,
Juolab, jeigu manai –
Esą, dėl jų vienatvėje laimingas.
Ir nesmagu girdėti, kai:

“Bet jei mirtis tavęs nepagailės,
Tai gedulas apglėbs pasaulį visą.“

Nepagailės, mielasis, ne!
Tokių dalykų ji nežino -
Galinga ir didi, kai su dalgiu –
Teisinga, kai ir nemirtingą
Į savo pradalgėlę ima.  
Bet būna, Viljamai, žinau –
Atsimuša dalgiu ir...
Žiežirbos putoja.
Bet apie tai ne man kalbėti tau.
Sakyk, brolau,
Koks jausmas sieloje žmogaus,
Kai jis numirt nemoka?
O konkrečiau - jeigu našlė,
Tai ar paverkti bent gebėtų,
Išsprausti ašarą į savo nemirtingą būtį?
Jeigu našlys,  į vienumą įkniubęs,
Ar sugebėtų jis vienatvėje laimingu būti?
Tik neskubėk!
Nešauk dangun,
Kaip ryto vyturys giedoti -
Per žiemą girgždančiu sniegu einu
Ir sielą degina supykę tavo žodžiai:

“Matyt, visai tu neturi širdies,
Jei su savim lyg budelis elgies!“