O Rojaus soduos žydi gėlės... (88)

Inga apglėbė priėjusį Astą, įsikniaubė jam į petį ir pradėjo raudoti.
– Siaubas... Koks siaubas, – kūkčiodama, dusdama ir braukdama nuo paraudusių, prakaituotų skruostų ašaras, šnabždėjo ji. – Dieve, tai kažkokia nesąmonė... Nejaugi aš nekliedžiu? Aš išprotėsiu... Matyt jau išprotėjau...
– Nusiramink, – nutraukęs isterija virstantį jausmų protrūkį ir supratęs, kad jo artumas merginai teikia stiprybės, Astas tvirtai priglaudė ją prie savęs. – Tai jų karas. – Jis tėviškai glostė sustirusius Ingos plaukus. – Suprask, kad mes šiame kare tik kažkieno už virvutės tampomos atsitiktinės marionetės. Mes tik bevalės būtybės, kurios negali prieštarauti, negali nieko pakeisti... Suprask, šiuo atveju mes tuštuma. Mūsų protai nesuvokia šitų puslaukinių žmonių kasdienybės. Sutinku, ji beprasmė, baisi. Bet... Pasistenk į visa tai nekreipti dėmesio, priimk viską kaip yra, arba pasistenk tapti viena iš jų. Mes tik vykdytojai, kurie privalo atlikti užduotį iki galo, nes mirtis nekenčia silpnųjų ir išdavikų. O štai šie vyrai – Alacho kraštų gyventojai. – Astas mostelėjo ranka į keletą besimeldžiančių arabų, kurie ką tik baigė laidotuvių ceremoniją. – Alachas su jais ir jie vykdo jo valią: aklai, beatodairiškai, net beprotiškai, ne visada apmastydami pasekmes... Žinai, Inga, kartais jaučiu jiems pagarbą, nes šie žmonės moka nuostabiai keršyti, jie moka nuostabiai tikėti, jie moka nuostabiai kovoti, jie daug ką daro ne taip kaip mes... Neslėpsiu, aš mokausi iš jų gyventi, lygiai taip pat, kaip semiasi patirties iš savo tėvų naujagimis. Šie žmonės vertina visai kitas būties savybes negu mes, europiečiai, arba kaip jie mus vadina – baltieji. Gerai pagalvojęs supranti, kad šios vertybės išties daug vertingesnės nei turtai, kažkokia išgalvota laimė ar kasdienybės pastovumas. Gaila, nemėgstu skaityti, bet esu tikras, jei paskaityčiau Koraną, jame rasčiau daug įdomaus, to, kas pateisina jų žiaurumą. Inga, jaučiu, virstu vienu iš jų. Kadaise žiūrėjau filmą apie vendetą. Berods, jis taip ir vadinosi: „Vendeta“. O gal ir ne, gal klystu... Nesvarbu. Tačiau tik dabar baigiau suvokti, kad kerštas, tai didžiausia palaima, kurią žmogus gali pajusti. Mažyte, tu niekada neatspėtum apie ką dabar galvoju. Aš trokštu šios palaimos. Man nežmoniškai norisi suvaryti tokį pat medinį kuolą, kokiais čia nužudyta dauguma žmonių, savo skriaudikams į širdis. Ir tada aš tapčiau laimingu, pačiu laimingiausiu žmogum pasauly...
– Dieve!.. – Sunkus merginos atodūsis ir vos girdimi žodžiai nutraukė Asto prisipažinimus. Matyt Ingai pasidarė dar baisiau ir ji, staiga atstūmusi, atšlijo nuo savo gerojo globėjo, kuris netikėtai virto baisiu devyngalviu slibinu. – Dieve, koks tu baisus... Dieve... Tu irgi su jais. Žudikai... – Pastaruosiuose merginos žodžiuose Astas pajuto baimę, panieką, neapykantą.
Prie jų priėjo tas pats arabas su kuriuo Astas neseniai kalbėjosi. Panašu, kad šį žmogų bėgliai išsirinko savo vadu, vyresniuoju, o gal jis tik geriau už kitus mokėjo anglų kalbą.
– Mums metas, – pasakė arabas. – Iki tamsos šią oazę privalome palikti. Kitaip jie gali grįžti. Gali būti, kad ir dabar nigeriai mus seka, tačiau atvirai pulti nesiryžta. Šie niekšai mėgsta šaudyti į nugaras, o tamsoje tam puikios sąlygos.
– Kuo tu vardu? – paklausė Astas.
Arabas buvo benueinąs, tačiau išgirdęs klausimą stabtelėjo, atsigręžė, ir minutėlę žvelgęs į Astą, atsakė:
– Bendži. Kartais, jūsiškiai, mane vadina Benu. Tiek to, gali ir tu vadinti Benu. Europiečiams taip daug patogiau. Jie sunkiai pripranta ne vien prie mūsų vardų... – Pastarieji žodžiai neleido suprasti jų prasmės. Taip ir liko neaišku kas tai buvo – pašaipa, priekaištas, nepasitikėjimas...
– Tu jų vadas? – toliau kamantinėjo Astas.
– Taip. Šiuo metu taip. Mums vadovavo Džali. Deja... – Bendži nutilo. Paskui jis ištarė maldos žodžius skirtus Alachui ir grįžo prie žemėje likusio Asto: – Nigeriai jį nukankino. Sulaužė rankas, kojas, nukapojo pirštus, nupjaustė ausis, išbadė akis... Džali neteko kraujo ir mirė, tačiau neištarė nė žodžio. – Staiga grįžęs į dabartį, Bendži pridūrė: – Mums tikrai metas, ruoškitės. Šiąnakt turėsime keliauti nesustodami. Reikia greičiau palikti šias prakeiktas žemes ir pasiekti Alacho saugomus kraštus.
Jis nusigręžė, ir nuėjo plačiais, valingais, tikro šios žemės šeimininko žingsniais.
– O, Dieve!.. – vėl suvaitojo Inga. – Dieve, Dieve, Dieve... Dieve, kodėl leidi, kad pasaulyje vyktų tokie baisūs dalykai?.. Kodėl?
Astas nelinksmai šyptelėjo ir pratarė:
– Čia Alacho teritorija. Jis neįsileidžia į ją tavojo Dievo. Be reikalo jo kvietiesi – Dievas neišgirs tavęs. Panašu, kad ir jie viens kito nekenčia, nes vienas sako: „Atleisk kaltes savo kaltininkams...“, o antrasis tvirtina: „Žudyk netikėlius ir būsi palaimintas...“. Du Dievai, du tikėjimai ir tokie skirtingi žmonės...
Tarytum išsigandusi netoliese stovinčio velnio, Inga parklupo ant kelių ir paskubom persižegnojusi, pradėjo melstis už mirusius.
– Amžiną atilsį... – šnabždančios lūpos kartojo ir kartojo maldos žodžius. – Atleisk jiems jų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo...
Mergina meldėsi už musulmonų sielas ir prašė joms atleidimo pas savąjį Dievą. Šių vargšų vėlės jau sklandė danguje – ten, kur visi tampa lygiais, ten, kur džiaugiamasi suteikta amžinybe, ten, kur nėra karo ir mirties.
Dar minutėlę pastovėjęs, Astas užsirūkė, atsikrenkštęs nusispjovė ir žvilgterėjęs į Ingą, pasuko į būrelį susispietusių vyrų pusėn.
– Amen... – Jau nueidamas, jis išgirdo tylius maldos žodžius. – Amen...
Ką galėjo duoti malda? Mirusiems – galbūt, o gyviesiems? Gyviesiems reikėjo išlikti gyviems jau vien tam, kad šio kaimelio, šios Dievo nubaustos oazės tragedija neliktų be atpildo, neliktų be keršto, kad žmonija nepamirštų ką reiškia baisus ir negailestingas žodis „VENDETA“ – vieniems nešąs mirtį ir skausmą, kitiems džiaugsmą ir laimę.

Viltys, kad tolimesnę kelionę palengvins kupranugariai, kurie jų turėjo laukti išžudytoje oazėje, dabar žlugo. Išvargusių žmonių vilkstinė toliau brovėsi smėlynais pėsčiomis: klupdami, krisdami iš nuovargio, nusilpę, bet vėl kėlėsi, vėl ėjo pirmyn nė minutėlei nepraradę vilties išsigelbėti; šie žmonės buvo tvirtai pasiryžę keliauti iki galo, nes mirusiųjų laukė Rojus, o gyviesiems Alachas žadėjo tėvynę. Nuo artimiausios oazės juos skyrė mažiausiai para kelio. Puikiai prieš žygį išstudijavęs žemėlapį, Astas prisiminė tos oazės koordinates. Ji nebuvo pakeliui, tačiau jų atveju, šis gyvas žemės lopinėlis vienintelis galėjo suteikti malonę ir išsigelbėjimą, nepalikdamas vargšams keliauninkams jokios kitos alternatyvos. Deja, dar labiau kelionę apsunkino ir netgi žadėjo nutraukti prasidėjusi smėlio pūga.
Vieno trumpo poilsio metu prie Asto vėl priėjo Bendži. Sukryžiavęs kojas, jis atsisėdo šalia, tiesiog ant smėlio, ir prašneko:
– Niekaip nesuprantu, kas jūs tokie. – Panašu, kad šis klausimas jam niekaip nedavė ramybės ir tai rūpėjo kur kas labiau, nei sunkios kelionės finalas. – Kodėl tu ir tavo moteris mums padedate? Mes pripratę, kad tokie kaip jūs kovoja nigerių pusėje. – Truputėlį patylėjęs, Bendži pridūrė: – Žinai, šis karas labai daug kam reikalingas. Kaip įprasta, karas reikalauja milžiniškų pinigų sumų: ginklai, šaudmenys, technika, pagaliau, svetimų žemių turtai... Kažkas į bankus kraunasi milijardus iš to, jog mes kovojame už savo laisvę. Jiems nusispjaut į ją, todėl tie storašikniai magnatai šelpia ginklais tuos, kurie jiems daugiau užmoka. O jūs? Kokį tikslą turite jūs? Apskritai, moterys pas mus nekovoja...
– Supranti, Benai, mes neturime tikslo. – Astas nusišypsojo. – Aš niekada nežinojau apie jus, jūsų tautą, religiją, jūsų karą... Aš gyvenau labai toli, visai kitoniškam pasauly ir net neįtariau, kad kažkur, kažkas, žudo vien tam, jog tiki kitu Dievu. Man tai atrodo absurdu. Visišku... Deja, šis absurdas tapo mūsų likimu... Mes esame likimo kariai. Taip jau išėjo, kad rinktis nebuvo iš ko. Kažkas, net neatsiklausęs, pasistengė, kad mes atsistotume į jūsų pusę ir mes atsistojome. Suprask, jei gali, Benai, jei kartą pradėjai, nebėra skirtumo ką žudyti. Yra priešai, yra savieji, tačiau visuomet žmogus ieško sau aukos ir paprastai randa, nes kitaip pats tampa auka. Jūsų kraštuose rasti priešą kur kas lengviau, o be to, net žudydamas gali tapti didvyriu, nes jūs aukštinat kovą ir gerbiate sąžinės jėgą. Jūs teisingi.
– Tačiau jūs galėjote kovoti ir nigerių pusėje...  – Bendži nesuprato Asto.
– Aš jau sakiau – mums niekas nedavė pasirinkimo teisės. Niekas neklausė: „Jūs už kuriuos: už garbingąją juodąją rasę ar už teisingąjį Alachą?“. Mus pastatė prieš faktą, įspraudė į rankas ginklą ir labai aiškiai pasakė: „Jūs turite paskutinį šansą. Išnaudokit jį ir, arba dar pagyvensit, arba mirsit...“. Tau, Benai, tai pažystama? Patikėk, man tai irgi buvo svetima... O dabar aš nekenčiu nigerių lygiai taip pat, kaip nekenti jų tu. Staiga jie tapo ir manaisiais priešais, nes neteisybė gimdo atpildą, o aš nekenčiu neteisybės ir trokštu keršto.
– Ji tavo žmona? – Nežinia ar pasitenkinęs atsakymu, Bendži perėjo prie tolimesnių, matyt nemažiau jį jaudinančių klausimų. Jis mostelėjo galva į netoliese sėdinčią Ingą ir pridūrė: – Ji labai tvirta moteris.
– Ne, Benai. – Astas papurtė galvą ir vėl nusišypsojo. – Ji tokia pat likimo kalinė kaip ir aš. Jai šis karas irgi tapo paskutiniuoju šansu. Deja... Tačiau neabejok, dabar mes besąlygiškai jūsų pusėje. Bendži, aš pasirengęs suvaryti į širdį peilį kiekvienam, kas pasikėsins į tavo, ar tavo vyrų gyvybes. Mes vienos armijos kariai...
Galbūt tai keista ir nesuprantama, galbūt tai liūdna ir nerealu, tačiau Bendži tėviškės pragaras Astui ir Ingai netikėtai tapo gimtais namais, o tai kas juose vyko, nuo šiol glaudžiai lietė ir juos, siejo su šiais iškankintais arabais ir darė vienais iš jų. Tik juos laiminą Dievai buvo skirtingi, bet ir jie, lyg susipratę, nuo šiol laimino tuos, kurie kovoja už laisvės laimę. Kryžiaus karai ir džihadas1. Kuo jie skiriasi? Nebent laikais ir vieta. Nebent Dievu ir siekiais. nebent kryžiumi ir pusmėnuliu. O žiaurumu? Deja, kiekvienas karas gimdo mirtį, kuri kartais tampa beprasme, o kartais šventa...

1 Džihadas – šventasis karas prieš kitatikius, netikėlius (arab.).
piligrimas33