- - - - -

                                  – Jis sklandė taip aukštai
                                 ramybėj saulės,
                                 be debesėlio danguje
                                 virš jūros,
                                 visam pasaulyje, pačiu gražiausiu, nematytu niekur dar,
                                 paukščiu –

                                 Jis sklandė taip aukštai,
                                 ir neplasnodamas,

                                 sparnus ištiesęs, taip ramiai, ir nedvejodamas –
                                 ramybę rodos apkabinęs,  krantą,
                                 saulę,
                                 ir dangų vaiskiai mėlyną,
                                 dienos ošimą, ne! – Pasaulį,
                                            kai netikėtai taip –  
                                 staiga!..

                                 sparnus suglaudęs šmėstelėjo juoda torpeda,
                                 per saulės veido centrą,
                                 žaibo greitumu
                                 žemyn!

      Jis smigo tartumei strėle į gelmę,
           tas nematytas niekur paukštis...

           ir iš gelmės – negali būti!
           O Dangau!..

                                 Jis kėlės vis aukštyn,
                                 per dangų išsiliedamas platyn –
                                 iš jūros vidurio,
                                 juodos gelmės
           Jis augo – vandenų galiūnas?.. didelė banga?..
                                 aprėpęs Dieną, net virš saulės, savo ketera žalsva... staiga,

                                 ...trumpam sustojo (lyg iškvėpti)
                                 Dangų nudažydamas žaliai,
                                 ir pažiūrėjęs, savo Saulės akinančia akimi į žemę, nuo dangaus
                                 pradėjo ristis,

                                 ristis,
                                 ristis,
                                 krisdamas žemyn,
                                 greičiau nė sniego lavina,
                                 į gelsvo smėlio krantą, vis artyn,
                                 sakytum, milžinė banga Jis atsirito,

                                 užliejo visą krantą,
                                 kopas,
                                 ir ramiai
                                 atslūgo – lyg

                                  su vandeniu kartu,
                                 sugrįžo jūron, rodos, vėl;
                                  
           O ne! – žmogaus pavidale nupėdino aukštyn,
           pakildamas į vieną smėlio kopų,
           vėl!
           ir vėl, kaip kažkada,
                                             trumpam – sustojęs pastovėjo,
                                  rankas dangun iškėlęs it pušimi melsva pasviro...

                                  O Viešpatie; o gal ir Ne! – dabar jau nežinau –
                                  gal, ta pušis, ten, jau prieš jį, atėjus buvo?!..
                                  


                                 – Sakyk greičiau, jis buvo Dievas?
                                    Velnias? – kas jis buvo?!...

                                 – Aš nežinau; Tikriausiai niekas. Jis – Kažkas,
                                    žmogau...


                                                                         _________________________
                                                                        2008-10-25