Būna melo puota:
kai puotauja ne vienas,
kai raminančių dozėm pavaišinę dieną,
susirūko save ir cigarečių pakelio pavėsy
tik suskirdusias lūpas leidžia vakarui liesti.
Tokia melo puota:
kai negrįžus sapnų karalienė
įsikniaubs knarkimu į kaimynines sienas,
kai užklydę Karaliai paklaus:
gal miros, smilkalų ar aukso?
Tačiau durų akutė pasiųs visus po velnių trim aukštais.
Tokia melo puota...
Čia privalomos kaukės:
ugniniai plaukai, karūnos, ragai, zuikio ausys...
Paspringę savo kliedesiais, iš nuovargio sutinę
kaukėtieji išsikasa akiduobes žvilgsnius ištrynę.
O kai baigias puota, šešėliai rašo ant sienų:
„Vaišina(s)  kas nori, bet susimoka kiekvienas...“