Ak, Žmogau, Tu pilnas dangaus,
Tu iš miežių lauko ėjęs, bet nebėgęs.
Tu nuo kalvės aitrių suodžių
Pakilai iki Vilniaus žodžių.

Tu nepamiršai savo gimtojo krašto,
Atvirkščiai, Tu dienų dienas
Rašei, kalbėjai, ieškojai tėviškės gražumo-
Senų pakelės alyvų baltumo.

Į tolius Tave lydėjo vyšnių vėjai,
Kai rinkais lietuvišką žodį,
O ne sovietinį keiksmą.
Visada saugojai lietuviškumo geismą.