Sied Barbelė, džiaugas, tor senatvie romsti –
Mažā kou sopratus raša ont ekrana –
Ė par laika pėlka, rodėnini, tomsi
Laiža sava žuodius tarsi kuošė manu.

Tas ekrans līg būtom tik anā nošvėisints,
Ne tik raidiem šiaušas – garsē ruodavuojės,
Tik parnasa sava ikinkīk i ėinas
Ė leki par plati interneta ruojo.

Jē keliuonė vargėn, sieskės paėlsietė –
„Vorda“ gražė lapā tava žuodiu praša –
Če gali atrastė kningas vėsa svieta,
Ekranė matītė net draugū garaža.

Jē dā ūpa lėka ė tori svēkatas,
Gali sava šėrdėis nerima išreikštė –
Ė sokortė eili, koriuo atsikratius,
Iš šėrdėis ištraukē erzėnontė rakšti.

Jau ne vėina karta Barbė īr galvuojus –
Kol padarė kompa ė sokūrė garsa –
Bova ne eilinis ė ne linksmos grajos,
Vo dėdiausis žīgis, kuriuo nepasversi.

Metalėnē lapā sokėštė i kompa
Sopront vėsus nuorus ė paspausta raidė,
Atrond tuolėmiausi mūsa žemės kampa,
Ruoda, kuo Barbelė prīš mėnota geidė.

Ė anā atruoda, ka stebukla kėta
Nerēk beėiškuotė, nerēk benokrīptė –
Diekou dėdėliausi Barbė nuor sakītė –
Kompa sukūriejems kāp dievams Egipta.