Kai žvaigždės sužvilga ant stogo,
Kai vakaras eina tolyn,
Man trūksta ir vėl tavo juoko –
Bent vieno lašelio – din, din –

Į stiklą, į delną, į širdį –
Truputį svaigių apžavų.
Girdi? Šitas vakaras girdi
Šnabždėjimą upės žuvų.

Neklysdamas žino, ką sako
Dar dieną nurimus liūtis,
Kai pylės vanduo iš latako
Užsėmęs ir mūsų mintis.

Ir juokas tuomet sproginėjo
Ant balų didžiuliais purslais,
Po medžiais sušlapusios fėjos
Dalijosi saulės žaislais.

Tik mudu stovėjom vienplaukiai
Ištiesę į lietų rankas,
O debesys plaukė ir plaukė –
Juokeisi – sakei – na, ir kas –

Lai šoka lašeliai ant stogo,
Pašokim ir mudu – gerai?
...............................................

Man trūksta ir vėl tavo juoko –
Lietaus – tais tyliais vakarais.