O, tos eilės beprasmės ir sausos -
Iškalta kiekviena raidė.
Maudžia širdį ir rėžia ausį,
Bet tai ne mano kaltė.

Baltos ūkanos nunešė mintį
Ir užpūstė baltu sniegu,
Gal reikėtų iš naujo gimti
Ir atmerkti akis? Baugu,

Kad nemoku taip aprašyti
Tokio grožio ir tos baltumos,
Kur kiekvienas kampelis švyti,
Kad širdis pilna šilumos.

Kad jinai dar stebuklais tiki
Ir Kalėdų burtų galia,
Tad prašau paskutinį sykį
Pažadėk, prisėdęs šalia,

Kad ir žiemą pasakų būna
Ir tas grožis nelaikinas, ne.
Nors žinau, kad tyras baltumas
Greit ištirps kaip snaigė delne.

Ir ne sausos tos mano eilės -
Tik pūsny prasmego mintis.
Kai aplinkui tiek grožio ir meilės
Ir švelnumo pilna širdis.