Kužda drėkstančios pusnys -  gal vakaras skundžiasi nerimui,
Kad negali nukristi į sniegą  romantiškai minkštą
Ir skaityti romaną apie paslaptingą gyvenimą,
Kuriame būtinai, kas godžiausiai mylėjo– numiršta.
Aš išbalus pusny suformuoju baroko iliuziją  –
Paskutinį pamokymą iš paverkšlenimo scenos,
Kur  iš meilės nemylimas  meilę be reikalo nuodija,
Į kiekvieną kalbėjimą dėdamas sielvarto geną –
Taip ir aš vis šaukiu į nemylinčio mylimą  ausį
Vis retoriškai klausdama, ką padariau nebe taip
Nepelnytai įskaudinta, kad tu manęs neišklausęs
Išėjai paklausyti, kaip skamba  jos balso varpai.