Toks gyvenimas 11

– Vladai, ei Vladai, Reiškulis numirė!
– Eik jau, Ko mirs...vakar dar toks drūtas buvo...butelį kartu išlaužėm, – netikėjo iš miego prikeltas šeimininkas, nykščiu krapštydamas užmiegotas akis.
– Pas mane numirė, Vladai, pas mane. Atėjo vakar, atsinešė vyno ir numirė. Ką dabar man daryti? O Dieve, Dieve!..
– Ką čia bepadarysi... Reikia žmonai pranešti, tegu laidoja...gal neatsisakys palaidoti, juk troba liko, gal ir pinigų kiek turėjo...viską turgun tempė...
– O kas man bus?..Juk pas mane numirė?!
– Na ir kas kad pas tave? Žmonės visur miršta. Juk neužmušei  jo, ko bijai? O gal prikišai nagus?
– Apsaugok Viešpatie, kaip tu ir pamislyti gali, kaimyne. Aš jį, kaip mažą, lovon paguldžiau, o šįryt, žiūriu – negyvas... Kaip tu taip galėjai pagalvoti?..
– Na gerai, jau gerai. Tikiu. Eik namo, nuramink žmoną, vaikus, o aš nuvažiuosiu pas Reiškulio žmoną. Pasakysiu kas nutiko, tegul žinosi.
Leonas, lyg girtas, nežiūrėdamas tako, tiesiai per suartą dirvą nušleivojo namo.
Vladas, greitomis užkandęs, apžergė dviratį ir numynė kolūkio valdybon. Pirmininkas tuoj pasiuntė mašiną su milicijos įgaliotiniu, kad paimtų Reiškulio lavoną ir nugabentų  skrodimui. Paskui paskambino velionio žmonai, ir, pranešęs jai tą nelinksmą naujieną, pažadėjo pagalbą.
Vakare Reiškulis, aprengtas nauju kostiumu, gulėjo savo troboje, gerajame kambaryje, paruoštas paskutinei kelionei. Susirinkę kaimynai apgiedojo, pagarbstė numirėlį, prisiminė jo gerus darbus. O buvo ir tokių, kurie pakampėmis šnabždėjosi, dažnai permesdami per save kryžiaus ženklą ir neramiai apžvelgdami tamsias kertes. Ypač nerimavo moterys:
– Velnio šeimininkui ir mirtis velniška. Matai, uogele, paspringo su klecku. Be išpažinties, be paskutinio patepimo. Matyt suėjo sutarties laikas ir jau niekur nepasidėsi. Iš namų išbėgo, manė pas kaimynus velnias nelies. Nelabasis visur atranda. Nuo to bjaurasties nepabėgsi. Jei jau pasižadėjai, tai ir pasiims, kad ir kaip gudrausi.
– Je, je. Sako, kad velnias durnas, ale sielą pasiimti sugeba. Mano babūnė pasakojo... Vienas toks irgi buvo su velniu sutartį sudaręs. Norėjo pergudrauti. Parėdė lėlę, paguldė karstan, o pats pas gimines išvažiavo, bet kai atėjo tikroji valanda, tai krito, kaip pakirstas ir viskas. Mat velniui sielos reikia, o ne kūno, todėl jam ir nepasisekė ta mandrystė. Ne, sesyt, nuo velnio nepabėgsi. Jei kartą pardavei, tai nė už jokius pinigus nebeišpirksi.
– Oi, uogyt, kaip baisu. Įeinu aš kieman. Jau iš tolo žegnoju sodybą, ir kiekvieną sutiktą žmogų. Ką gali žinoti į ką bus velnias pasivertęs. Kai tik peržegnojau šulinį, tai svirtis ir nulinko, kibirą gilyn nugramzdino...
   – O aš tik įeinu priemenėn, o iš paskos katinas...tas vienaausis...taip persigandau, kad vos bespėjau kryžiaus ženklą sumesti, tai tas tik supurkštė ir spruko laukan...
– Ar nepasmirdo siera?
– Tai, kad per tuos ėglišakius nieko neužuodžiau.
– Kai eisim namo, tai eikim su visais kartu. Vis drąsiau bus. Bendrai gal kaip nors apsiginsim. Juk dabar jisai naujų aukų ieškos...
Ona giedojo su visais, bet viena ausim klausėsi moterų pašnekesio. „Matai, kokios, ir prie numirusio liežuvius laido“, – su apmaudu pamanė jinai, – „na palaukit, raganos, jei taip norit, tai tikrai jums velnias apsireikš. Tik ne šiandien. Teks jums truputėlį palaukti. Mirusio nevalia išniekinti, koks jis bebūtų.  Atsirūgs jums tas velnias“.
Vladas sėdėjo šalia karsto  ir laiks nuo laiko pabaidydavo įkyrias muses nuo velionio veido. Jis turėjo savų rūpesčių. Jurevičienė, Reiškulio žmona, jau rūpinasi sodybos pardavimu ir paprašė surasti pirkėją. Ji pati neketinanti čionai gyventi. Miestelyje turi kambarėlį. Vis būtų keletas rublių dukros gydymui ir kraičiui. Vladas pagalvojo, kad visai neblogai būtų jam pačiam tą sodybą nupirkus. Tik kažin ką Ona pasakys?.. Gal nepanorės tokiame „velnio lizde“ gyventi. Prižadėjo Jurevičienei suieškoti pirkėją, ramino ją, kaip mokėdamas. Sakė padėsiąs jai tą bėdą išvargti. O dabar, prie karsto sėdėdamas, galvojo, kaip čia reikėtų padaryti. Jo  troba jau visai suzmekusi, tvartas dar blogesnis, ožka sienos balkį kiaurai išgraužė, dar užgrius kurią dieną. Tiesa ir Reiškulio tvarto lubos supuvusios, kartimis paremtos, bet jas pakeitus galima gyventi ir gyventi. „Pirksiu, jei tik Ona pritars“, – nusprendė pagaliau Vladas ir, lyg užtvirtindamas savo sprendimą, trinktelėjo vieną į kitą savo galingus kumščius. Buvo taip užsigalvojęs, kad ir nepastebėjo, kaip visi sužiūro į jį.
– Matai, Elenyt, kaip Vladis kumščiais tvatina? Tikriausiai su velniu derybas veda. Juk jisai niekad bažnytėlėn neina. Ir jo sielos šėtonas gviešiasi.
– Aišku, sesyt, juk liko raguotasis be šeimininko. Dairosi naujos aukos, tai ir kabinasi prie tokių silpnesnio tikėjimo. Būkim atsargios, sesyt, tik jau būkim atsargios.
– Apsaugok, Viešpatie, nuo pikto pagundymo... – net kelios rankos darė kryžiaus ženklą, o akys neramiai šmirinėjo pasuolėm, ieškodamos pragaro pasiuntinio.
barbė