Žmogysta 10

Kai senolė su sargybiniu pagaliau mus paliko, išsekinta skausmo užmigau.
Nežinau, kiek laiko miegojau, tačiau, kai žmogysta mane pažadino, tebesijaučiau pavargusi.
– Derinijus išėjo prie upės, – pritildytu balsu tarė žmogysta.
Nors dabar žinojau žmogystos vardą, niekaip negalėjau jam mintyse jo „prilipinti“. Mona visus žmones vadindavo žmogystomis ir aš niekaip nesugebėjau atsikratyti šio man įdiegto įpročio.
– Mhm... – sumurmėjau nenorėdama atsimerkti.
– Ar tau nors kiek geriau? – paklausė jis.
– Atrodo... Nesu tikra.
Dėl mieguistumo negalėjau protingai įvertinti savo skausmo.
Po dar kelių snūduriavimo minučių žmogus man tyliai tarė:
– Atsimerk.
Nenoromis pramerkiau akis, bet tuojau pat teko vėl susimerkti – mat į palapinę pro iškirptus audinyje „langus“, kurių naktį nebuvau pastebėjusi, skverbėsi saulės spinduliai.
– Išaušo... – apstulbusi sušnibždėjau.
– O mes dar gyvi, – nusišypsojo žmogysta.
– Įdomu, kuriam laikui, – pasakiau, žinodama, kad anksčiau ar vėliau Mona vis tiek pasieks savo tikslą.
Žmogysta kurį laiką susimąstęs tylėjo, o paskui rimtai prabilo:
– Klausyk... Tu turi jokiu būdu neišsiduoti, kas esi, kad ir kas benutiktų, supratai?
Jis kalbėjo įsakmiu, keistai pakitusiu tonu, lyg mėgintų kažką nuslėpti.
– O kas gali nutikti, kad man taip prireiktų išsiduoti? – paklausiau, pažvelgdama žmogui į akis. Jis iškart nuleido žvilgsnį.
– Nieko. Tiesiog, neišsiduok.
– Tu kažko nesakai.
– Nesakau. Tiesiog patikėk manimi, kad nesvarbu kas vyks, tai nebus verta tavo išsidavimo.
Žmogysta kalbėjo labai rimtai, tarsi tiksliai žinotų, kas įvyks ateityje.
– Ką turi galvoje? Pasakyk tiesą, Vincentai, – tyčia kreipiausi į jį vardu. – Juk taip vadiniesi? – pasitikslinau, nes žmogus, kaip ir tikėjausi, atrodė nustebęs, išgirdęs savo vardą.
– Taip. O tavo vardo vis dar nežinau, – klausiamai pažvelgė į mane.
– Jūrantė.
– Jūrantė. Labai laumtakiškas vardas, – šyptelėjo jis, matyt, tikėdamasis, kad jau užmiršau bandymą kažką svarbaus nuo manęs nuslėpti.
– Mhm, o dabar pasakyk, ką anksčiau turėjai galvoje? Kas gali nutikti? – paklausiau griežtai.
– Atleisk, bet nesakysiu.
Jau norėjau piktai atrėžti, kad tada jo įspėjimo neketinu klausyti, tačiau lauke, prie palapinės, išgirdau tylų šnaresį.
– Kažkas mūsų klausėsi, – sušnibždėjau ir greitai užsimerkiau, nes tą akimirką į palapinę įėjo Derinijus.
– Tu su ja kalbėjaisi, aš girdėjau! – sušuko jis žmogystai. – Ji atsibudusi, aš ką tik ją girdėjau! Ir tu ją pažįsti, melagi!
Ūmiai stiprios berniuko rankos supurtė mane už pečių, mėgindamos pažadinti.
– Neliesk jos! – užriko žmogysta ir atitraukė vaiką nuo manęs. Iš grumtynių garsų supratau, kad šis stipriai priešinasi.
– Juk ji nemiega, ji ką tik kalbėjo!
– Taip, bet ji negali kalbėti su tavimi!
Negalėjau patikėti, kad žmogysta ką tik taip aiškiai išdavė, kad buvau prabudusi.
– Kodėl? Ar tu ją kankini, kad tylėtų? Ką tu jai padarei? – šaukė įsismarkavęs berniukas.
Tas vaikas iš tiesų manimi susirūpino. Laumtakių kerai veikė stipriau nei maniau... Įsitempusi laukiau, kas bus toliau.
– Ką čia šneki? Aš jai nieko nedariau! – supyko žmogysta. Įtempiau akis ir pro vokus pamačiau, kaip jis bando neišleisti iš rankų atkakliai besipriešinančio vaiko.
– Ei, mergaite, nebijok, jei jis tave skriaudžia, mes tau padėsime, nebijok, atsimerk! Tik paprašyk pagalbos, ir mes tau padėsime, nebijok! – ėmė šaukti Derinijus man.
– Raminkis, Derinijau, aš jos tikrai neskriaudžiu, raminkis, prašau!
Staiga vaikas išlaisvino vieną ranką iš žmogystos gniaužtų ir neįtikėtinai greitai pačiupęs nuo grindų užgesusią aliejinę lempą užsimojo.
Ūmiai, nė kiek nesvarsčiusi, aš tiesiog skriete atskriejau prie jų, užmiršusi net skausmą kojoje, ir sulaikiau Derinijaus ranką.
Išpūtęs akis jis atsisuko į mane, tarsi visai užmiršęs, ką prieš akimirką ketino daryti.
– Velnias, – nusikeikė žmogysta, paleisdamas ir kitą nebesipriešinančio berniuko ranką.
– Kas tu? – apstulbęs spoksojo man į akis Derinijus.
– O, varge... Ar tai turėjai omenyje? – sušnibždėjau žmogystai, galvodama apie jo įspėjimą.
– Tikrai ne tai, – susinervinęs atsakė.
– Kas ji? Tu ją juk pažįsti, pasakyk, kas ji! – pareikalavo berniukas.
– Niekas... – sumurmėjo žmogysta su dideliu apmaudu balse.
– Pasakyk, nes kitaip... senolė tikrai žinos, kas čia dedasi! – šiek tiek neryžtingai pagrasino Derinijus.
– Ne, nereikia! Gerai... Mes pasakysime tau tiesą, – staiga sutiko žmogysta atimdamas man žadą.
– Tu ką? Išprotėjai? – kreipiausi į jį pasipiktinusi.
– Nėra kitos išeities. Aš tikiu, kad jis mokės laikyti paslaptį, ar ne, Derinijau? – rimtu balsu paklausė jis vaiko. Šis, negalėdamas atitraukti akių nuo manęs, įnirtingai linktelėjo.
O man beliko tikėtis, kad žmogysta iš tiesų žino, ką daro.
Enėjo duktė