Kaip karolius ant siūlo prisiminimus veriu.
Tai, kas buvo, išliks. Tuo aklai aš tikiu.
Ir kokių pažadų nekartotume sau –
Jie tik mylinčias širdis uždarys narvuose.

Žmonės godūs turėti, bet ne duoti dabar,
Reikalauja jausmų, rašo meilės dainas.
Tiktai žodžiai tyliausi be kruopelės tylos
Per garsiakalbius sklinda be atvangos.

Aš klausausi šio melo ir veriu karolius.
Mano siūlas toks ilgas, bet atrodo trapus.
Jeigu trūktų per klaidą, prarasčiau tave,
Kartu trūktų praeities mūsų gija.

Spalvos šviesios ir tyros, tavųjų akių,
Tarp pirštų dar spindi, kol švelniai braukiu.
Pasipuošusi kaklą, just bangas šilumos,
Tarsi būtum arti diena iš dienos.

Bet štai veidrodis rodo, kad aš stoviu viena.
Lygtais lūpomis šypsaus, o sieloj liūdna.
Nusiimsiu karolius, geriau padėsiu į skrynią.
Siūlas trūko... ašaros mano karoliais pabyra.