Barbė ne, nebova pri gražuoliu kastas,
Laikies par atstoma no mondriesniu vīru.
Kėtė negaliejė jausma tuo soprastė –
Ni pri kuo nelīsio par daug jau ikīrē.

Vo jau aštontuojuo vėns bernioks par šuoki
Siūlies palīdietė lig tievieliu noma –
Barbė sau pasakė – aš eso kėtuoki,
Nerēk mon tū vaikiu pardieta zgrebnoma.

Paskou dā praejė metā vėinė, ontrė –
Ana jau išstīpa, biški pamergiejė,
Isidiejė bulviu prīšakie i onti,
Gražesniuom sokneliem soulė somirgiejė.

Toukart jau ė šėrdės bova kėik atlīžus,
Tēp i kalbas linka, špuosus vėsuokiausius.
Ė iš lieta tėrpa paauglīstės ėžos –
Šėrdės vaikiu žuodiu meluodingu klausies.

Nejustiom atējė laiks vaikius paliestė –
Apkabintė, glaustėis, vėrpulius sugertė.
No anuos i šuonus tėi geromā plieties,
Rēk ė Barbē rītė tou pėliolė kartė.

Žėnuomās, jau veizont i tou, kors pri šuona,
Kors i ausi sušnabžd kuoki meili žuodi –
Su tavėm pabūtė – didilie maluonė,
Ēkiau pajoukoutė i ožginta suoda.

Kas be kuo – jau tuokart liuob takās pasoktė,
Ė ne vėina karta jautė žemie ruojo,
Bet juokėi gašloma, a jausmā pasiotė
Nē širdie, nē kūnė dar jug nekeruojė.

Liuob užtektė pėivu galsva saldė vīna,
Žėidū gegužiniu linkstontiu paviejou –
Gelsvā žalės spalvas, kor akis svaigėna,
Kor apsikabėnė ejė ė stoviejė.

Tuoki švėisa sklīda iš akiū iš žuodiu,
Ka akėna, spaudė ė mīlava širdi –
Tou laiko pasaulie vėskas kėtēp ruodies –
Savės nebsoprata anuo neišgėrdus.

Ė lekuojė paukštēs vėsas anuos mintis,
Ė siūbava žemė no keistū išdaigu,
Kor viejelė gūsē krūvuo susirinkė
Ont platībiem pėivu kāp veršelē laigė.

Vėskas žemie kėitas – kas gīven ė tempas
Laika ėlguo joustuo savi isėpīnės –
Rītmetēs gesėnam švėisės naktėis lėmpas,
I duris kabėnam išēdamė spīna.

Bėngies švėisi meilės valondelė Barbē –
Pamažo nubloka, nusitrīnė gruožis,
Soulė viel sulinka pri rašīta darba
Ė rami tėkruovė akies atsivuožė.