Išvaikščiojau save ir rytas baigės,
Ropojo saulė per ledinį stiklą,
Sutrūkinėjo kevalas be sraigės,
Apsnigo nuodėmės klausyklą.

Susiklijavo lūpos žodžio dulkėm,
Prie durų skilęs angelas raudojo,
Kažkas tuščioj eilutėj braukė – mulkis,
Užantspaudavo, sutrypė, aplojo.

Neišsiųsti jausmai sniege kukavo,
Stebėjosi minia – keistokas laikas,
Ropojo saulė pėdsakais ne tavo
Ir ne į tavo kryptį šiandien taikės.

Prinokę gatvės gliaudėsi praeiviais,
Šerkšnijo sunkūs vėjo monologai,
Nakties kryptis be tiesių, tiktai kreivės,
Kiti gyvenimai dar neprinoko.