Tas nuostabus baltumas
Įmigęs, baltu patalu užklotas miestas.
Tokia tyla, net spengia ausyse.
Ir snaigės sukasi, tarytum kviestų,
Drauge pašokt žibintų šviesoje.
O tas baltumas toks gražus ir tyras
Ir, rodos, rūpesčių jokių nėra.
Nuo vėjo gūsio snaigės tyliai byra
Ir aš tarp jų jaučiuos tokia tyra.
Pilki namai, staiga pavirtę rūmais,
Šilti ir jaukūs sausio glėbyje.
Tas kerintis, tas nuostabus baltumas,
Atnešęs pasaką į širdį naktyje.