Pūga ištiesė baltus sparnus
Sujaukusi tylą neramią.
Tu žinai, kai manęs nebebus,
Vis tiek aš klajosiu po žemę.

Aš palaistysiu pievas sausas,
Drugeliu tau plasnosiu baltu.
Ir išpynus ilgąsias kasas
Šauksiu vėju, kad būtum kartu.

Ir šermukšniais raudonais sniege
Viliosiu it sniegenas, zyles
Viršum ežero skęsiu rūke –
Pajusi svajonėm pakilęs.

Nenurimsiu ir šauksiu naktin,
Kelią rodysiu tau mėnesiena.
Nuo aistros aš vis kvaisiu stipryn,
Viliosiu tave tiktai vieną.

Su aušra aš pakilus aukštai,
Tau vieversiu skambiai dainuosiu
Nepamirški manęs tu tiktai,
Rasomis tavo kelią išklosiu.