Angelu pavirtus, ji tyra, miela,
Keliauja į pagalbą, nesvarbu, kad ir nakčia.
Padėti gali Dievas, bet ji ir vietoj jo,
Sklendžia po pasaulį mėnulio apšviesta.

Lengvu atodūsiu lyg vėjas, nušluoja ji kančias,
Nelieka bado, skurdo, tiktai naktis juoda.
Keliauja po pasaulį švytinti spalva.
Keliauja, nesustoja, nes ji tik tam skirta.

Kad skleistų gėrį, laimę, paguostų bėdoje,
Kad vyšnioms neprisirpus užgestų su aušra.
Kad vėl pabudus nakčiai nutūptų ant žiedų,
Kad vėjas jai dainuotų: šią naktį nebaisu.