Iš Rusijos nuo seno į Lietuvą ėjo visokios negandos: draudimai lietuviškai rašyti, jaunuolių ėmimai į rekrūtus, knygnešių teismai ir katorga, kaimo žmonių prievartinis varymas į kolchozus, pokariniai nenusikaltusių šeimų trėmimai į Sibirą, , žudymai ir šaudymai kalėjimuose ir t.t. ir t.t. Toks kaimynas – bjauresnis už patį velnią, bet nuo jo niekur nepabėgsi. Gyvenome anksčiau reikia gyventi ir dabar.
Kokia ta Rusija dabar?
Ji jau ne tokia, kokia buvo Stalino ir Brežnevo laikais. Ji jau kitokia, bet ji tebėra Rusija su „sava“ demokratija, kur priimta klastoti rinkimų rezultatus, siaurinti rinkėjų teises, remtis melo industrija, naudoti ją tarptautiniuose santykiuose. Apie vidaus reikalus nė nekalbu: ten milicininkas gali „paliudyti“ nebūtus dalykus ir žmogų nė už ką pasodinti į kalėjimą. Ten milicija gina ne žmogaus – piliečio, o putininės valstybės interesus.
Tie dalykai šiandien, ypač po antrojo Chodarkovskio ir Lebedevo teismo, visiems žinomi ir aiškūs, bet mes žvilgtelėkime į juos kitu aspektu.
Kaip ten bebūtų, dabartinė Rusija yra geresnė už brežnevinę, net nekalbant jau apie stalininę, bet, sakant V. Novodvorskajos žodžiais, ji kitokia taps tik tada, kai kuom nors nepatenkinti ir demonstruojantys prieš savo teisių varžymą Rusijos žmonės neneš iškėlę Lenino, Stalino, Dzeržinskio portretų ir raudonųjų vėliavų, o visas tas istorines atgyvenas išmes į šiukšlyną ir, kovodami už savo teises, vadovausis bendražmogiškaisiais visame pasaulyje priimtais kriterijais. Kol kas iki to labai toli. Turi išmirti Stalino idėjų palikuonys, kiek nors pasikeisti jaunoji karta. Tokie veikėjai, kaip G. Ziuganovas ir kiti yra pasiruošę grįžti į sostą ir vėl viską nacionalizuoti, įvesti stalininį režimą. Jie visuomenėje turi pakankamai didelę paramą ir reikia ypatingų priemonių, kad šiam procesui neleisti plėtotis.
Galvoju, jeigu ne Jelcino sumanumas (jam teko šaudyti iš tankinių pabūklų į sukilusios Aukščiausios Tarybos pastatą), jei valdžios vairas būtų atiduotas ne Leningrado KGB –istams, o liberaliems demokratams, vargu ar jie nebūtų negailestingai nušluoti nuo politinės scenos, ir kažin ar ne G. Ziuganovas su komunistiniais diktatoriais šiandien valdytų Rusiją? Juk net V. Putinui gana sunkiai sekasi gintis nuo jų, nors ir pakankamai plačiai klastojami rinkimų rezultatai, smarkiai siaurinamos rinkėjų teisės. Atėjus į valdžią tikrajai, pasaulyje įprastai, demokratijai, manau, ilgai nereiktų laukti, kad pamatytume juos prarandant vieną poziciją po kitos ir galiausiai prarandant ne tik pozicijas, bet ir pačią demokratiją, kaip tai yra atsitikę Baltarusijoje ir dabar gali atsitikti (prezidentaujant Janukovičiui) Ukrainoje.
Šios dienos neseni pavyzdžiai tokias prognozes puikiausiai patvirtina. Su raudonuoju maru žmonijai kovoti visą laiką sekasi labai sunkiai. Jį galutinai gali įveikti tik fašistinė diktatūra (prieškarinė Italija ir Musolinis, Vokietija ir Hitleris, Ispanija ir Franko). Dabartinė Venesuela ir Ugo Čavesas – tai jau dabartinės peripetijos, iliustruojančios ėjimą į raudonąjį komunistinį rojų ir tai, kad neišmanėlių politikų nei Rusija, nei Kuba, nei Kinija, nei Šiaurės Korėja nieko neišmokė, jie ir toliau kuria bendraliaudinė nuosavybę, valstybės rankose kaupia pramonės įmones, centralizuoja jų valdymą. Reikia daug metų, kad politiniai veikėjai atsitokėtų. Štai, kad ir Kuba, berods tik nuo šių metų pradžios pradeda įteisinti privatinę nuosavybę, o jos vadovybė viešai pareiškė, kad ji algų nebemokėsianti tiems, kurie dorai nedirba. O tokių ten, valdant Fideliui, yra prisiveisę ne vienas milijonas.
Galų gale, kiek paskrajoję po pasaulį, grįžkime į savąją Lietuvą. Ar ne tų pačių nuotaikų ir ideologijos nuostatų skatinami mūsų piliečiai teberenka į Seimą buvusius komunistus, ar ne didelė dalis mūsų artimųjų tebesvajoja apie sovietinį „rojų“? Jeigu spręsime pagal atstovavimą Seime, tai padėtis, normaliai mąstančiųjų, tikrai negali džiuginti, nes komunistai bei menkaverčiai politikai, kartais net niekinantys Lietuvą, nepaisantys jos įstatymų, stovėjo ir tebestovi visai netoli valdžios vairo. Manau, kad jų skelbiama populistika ir netolimos praeities atminimai daugeliui mūsų rinkėjų apsuks galvas ir vėl į Seimą bus renkami lietuvių kalbos nemokantys tipeliai, komunistėliai, artistai ir kitoks politinis niekalas, kurie toliau demoralizuos mūsų ūkį, slėps nuo visuomenės daromas aferas, kaip tai darė, buvo girdėti, kai vadovavo vyriausybei, komunistus atstovaujantis p Kirkilas.
Grįžkime į Rusiją. Ten dabar yra tokia demokratija, kurios korumpuoti diktatoriai neleidžia prie valdžios vairo grįžti komunistams. Ir tai yra neabejotina gėrybė. Po truputį senųjų komunistų pozicijos silpsta, jie, pagal amžiaus limitą, kuris skirtas žmogui gyventi, dabar yra išmirštančioji karta.
Kaip pranašauja Rusijos politikas E Jasinas (praktika ir istorija jo žodžius patvirtina), tokia valdymo forma, kokia dabar ura Rusijoje, yra be ateities, nes visuomenė, kurioje įsigali diktatūra, kartu su ja visada įsigali ir korupcija, valdininkai tarnauja ne žmonėms, o savo viršininkams, nes nuo jų priklauso valdininkų likimas. Diktatoriškoje visuomenėje, nors tarpais ji gali vystytis ir sparčiais tempais, tas vystymasis nukrypsta ne į kokybiškai naujus dalykus, o į senų atgyvenusių technologijų plėtojimą, į kiekinius rodiklius. Tokias pozicijas pasaulio valstybių tarpe yra dabar užėmusi Kinija, prieš keliolika metų tokia buvo Rusija. Kai žlugo senoji Rusijos diktatūra (po Gorbačiovo valdymo), pasirodė, kad Rusija negali ir nesugeba gaminti nei šiuolaikinių staklių, nei automobilių, jau nekalbant apie elektroninę techniką. Štai tokie pasirodė buvę tie didieji vystymosi tempai. Tikrasis visuomenės, mokslo, technologijų vystymasis, kaip teigia E. Jasinas, tegali plėtotis tik demokratinėje visuomenėje, kur yra valdžios atstovų renkamumas ir jie tarnauja ne valstybės sukurtoms struktūroms, o visuomenei. Rusijos demokratai ir liberalai dabar ryžtingai kovoja prieš putininę diktatūrą ir vienas ryškiausių jų atstovų V. Ryžkovas sako, kad Putino sukurta valstybinė – ekonominė sistema jau išsikvėpė ir kad jo diktatūra pradeda remtis (kaip ir stalininė) sukurdama visuomenėje visuotinį baimės jausmą (demonstracijų vaikymas, naktiniai suėmimai, sufabrikuoti kaltinimai – Chodarkovskis ir Lebedevas ir t.t.). Mano galva, vis dėl to Rusijoje dar yra rimta grėsmė, kad nugriaunant putininę diktatūrą prie valdžios vairo gali atsistoti komunistai, o tai būtų didžiulis žingsnis atgal, grįžimas prie Stalino idealų. Manau, V. Novodvorskajos įspėjimas dėl morališkai sugedusios Rusijos visuomenės, yra gana rimtas ir šiandieninei Rusijai gana aktualus.