istorija

visa, kas dabar mano atminties ryškaluose
įgyja pavidalą, yra istorija,
kurioje nieko neįvyko.
Pilnoje keleivių mašinoje susilietę keliai,
vardas, ištartas su mažybine priesaga.
Ir tų mūsų fluidų pilnas
ford‘o salonas, rodos,
iškiši liežuvį ir ant jo nusileis išdavikas
drugelis, todėl ir
tylėdavome.

---

išryškėjusi kaip ir ta vėlyva spalio vaivorykštė,
tas vakaras, kada --
nes būti sužeistam yra lengviau
negu sužeisti

---

pačios gražiausios istorijos yra nykios,
jose beveik nėra žodžių
jose nieko nevyksta
bet tie beveik neapčiuopiami realybės konglomeratai
tęsiasi, tie prisilietimai ir tas dvelksmas,
nes neįmanoma sunaikinti to,
ko beveik net nėra -
dar ir dabar
kažkur praeityje
autostrada čiuožia automobilis,
pilnas apsimiegojusių keleivių
ir mūsų kūnų,
kurių masė lygi nuliui
borušė