šventas naivume
it nuotakos

stovi smišusios pušys
paklodėmis apsigobę

dengias pirštais trapiais
nuo sniego ir nuo rytojaus

šventas naivume
it nuotakos

ir išbrisk taip į lauką
savęs pasitikti

tik plaukais
pečius užsigobus

basomis
į pabrinkusį laiką

šventas naivume
it nuotakos

išsikeist savo šilumą
į moterystę

tik žiemą taip balta
net sieloje

tyso paklodės
po rankom nuogom

šventas naivume
it nuotakos

dangų nugirdytą kuždesiu
grynesniu užu vandenį

lyg akis
sniegulėm užmerki

šventas naivume
it nuotakos

tik žiemos vidury
šitaip balta