Aš iškilau iš upės dugno,
Kai tavo sapnas pasiekė jos krantą,
Danguj mačiau mėnulį liūdną,
Bijojo, kad pamiršiu aš jo vardą.


Naktis man tiesė švelnią ranką,
O žvaigždės rodė kelią pas tave,
Kad ankstų rytą rasi krentant,
Tau pasirodyčiau jau ne sapne.


Ėjau basa per šaltą žemę,
Tačiau krūtinėj degė lyg ugnis…
Kas upės dvasiai davė galią,
Kas suteikė jai žmogiškas mintis..?

Bijau, kad kai sulauksiu ryto,
Aš išgaruosiu su tamsa kartu…
Bet verta! kaip dėl nieko kito,
Bandyt patirti meilę iš tiesų.


Aš iškilau iš upės dugno,
Kai tavo sapnas pasiekė jos krantą,
Danguj mačiau mėnulį liūdną,
Bijojo. Ir aš pamiršau jo vardą.