Ak, žalia pušele, mano tu sesute,
Leisk prieš saulei kylant su tavim pabūti.
Galvą man priglauski prie kamieno savo,
Šakom apkabinki, ką tik kur lingavo.

Skauda man širdelę, palikau bernužį,
Su kitom mergelėm per naktis jis ūžė.
Tyras šaltinėlis ir žolė rasota
Sujaukė taip mintis, taip sumaišė protą...

Kaip pavydas griaužia, ką daryti man?
Gal tegul jis neria skradžiai pragaran...
Skamba garsiai dainos, pilasi alus,
Su kita merguže jis neužsibus...

Aš priglausiu galvą prie senos pušies –
Nuramins širdelę , kaip mama paguos.
Ak, žalia pušele, mano tu sesule,
Jau saulužė kelias ir diena atūžia.

Keičia spalvas savo mėlynas dangus.
Prausia tave, miela, saulės nebebus.
Skauda man širdelę, palikau bernužį,
Su kitom mergelėm per naktis jis ūžė