O Rojaus soduos žydi gėlės... (87)

Kelios dienos, praleistos laisvės kovotojų stovykloje, belaisviams leido truputėlį sustiprėti, tačiau pradėjus ilgą ir sunkią kelionę, jėgos vėl greitai išseko. Vos ne kasdien teko palikti vieną ar net keletą bėglių palaidotų beribėse smėlio kopose. Tai buvo mirties kelias namo – nusėtas lavonais, apšlakstytas sūriu prakaitu ir karčiomis nevilties ašaromis, kurias nekartą braukė vyrai, išaugę smėlynuose, praleidę čia visą gyvenimą, kovoję už savo laisvę, tačiau netekę jėgų lemiamame, daug kam paskutiniame žygyje. Jie slinko tylūs, rūstūs, susikaupę ir buvo panašūs į ilgą, dykuma nusidriekusią šmėklų vilkstinę.
Keletas kovotojų ir prityręs vedlys juos išvedė pavojingais, klaidžiais kalnų takais iki pat dykumos. Atsisveikindamas vedlys draugiškai palinkėjo:
– Sėkmės jums. Žinau, jūsų laukia sunki kelionė, tačiau Alachas laimins jus, o jo įkvėpta tvirtybė padės įveikti net neįveikiamus sunkumus. In šala1!
– Eime su mumis, – pasiūlė Astas. – Ten juk nėra karo. Ten saugu...
– Saugu? – Tamsiaveidis vedlys nusišypsojo. – Taip, galbūt... Galbūt saugu, jei dar yra žemėje nors viena saugi vietelė. Bet... – Jis nutilo ir tarytum galvodamas kaip paaiškinti, kad jį suprastų baltaveidis europietis, kurį laiką žvelgė į atsivėrusią bekraštę dykumos tuštumą. – Mūsų namai čia, – pagaliau ištarė Alacho sūnus. – Čia mūsų žemė, mūsų tikėjimas... Virš visko kabo didžiulis pavojus. Mes neturime teisės tai palikti likimo valiai. Alachas suteikė mums garbę kovoti tol, kol mūsų tauta taps laisva. Todėl mes kovosime, ir jei prireiks – mirsime. Alachas su mumis ir jis pagelbės, patars, suteiks garbę jam melstis ir neleis tapti vergais. Ačiū, kad padėjote. Jūs išties geri žmonės: tu ir tavo moteris. Apie tos nakties žygį jau sklando žinia po visa šalį. Mums pasisekė. Visiškai sunaikinome nigerių bazę. To mes neįgalim padaryti kasdien. O tąnakt padarėm. Ir jūs mums padėjot. – Vedlys ištiesė Astui ranką, draugiškai ją paspaudė, patapšnojo per petį ir pasisukęs į šalia stovinčią Ingą, šyptelėjęs, pratarė: – Moterys neturi kovoti. Jos privalo gimdyti karius. Tu ypatinga moteris. – Arabas trumpai spūstelėjo ranką Ingai ir pridūrė: – Tepadeda jums Alachas. Mes melsimės už jus... In šala!
Jis apsisuko ir lydimas savo vyrų, palikęs juos vienus, dingo tamsoje. išgelbėtieji arabai klūpojo ir nežinia kaip nustatę, tačiau atsukę veidus šventosios Mekos pusėn, karštai meldėsi. Jie prašė Alacho pagalbos kelionėje. Jie prašė leidimo gyventi. Jie meldė malonės, kuri suteiktų jėgų šventam kerštui. Inga irgi persižegnojo. Jos lūpos judėjo tardamos maldos žodžius. Astas žengtelėjo keletą žingsnių šonan, sukryžiavęs kojas atsisėdo ant žemės, ir neskubėdamas užsirūkė.
„Tepadeda jiems Alachas, – pagalvojo jis. – Tepadeda... Tepadeda tau Dievas, Inga. Tikėkit... O man padės velnias, nes tik jis gali padėti prakeiktajam prakeiktoj žemėj, kuri perdaug jau panaši į pragarą. Aš nesimelsiu niekam, nebent, pats sau... Po velnių, koks keistas tas jų karas... Tikrai ne toks, apie kokius rašo istorijos vadovėliuose. Ir jie patys keisti – šitie arabai. Jie žudo ir tiki esą šventaisiais. O gal jie teisūs? Melskitės... O aš ištarsiu: „In šala“.“
Toliau vėl driekėsi neaprėpiama dykuma – galinga ir nekenčianti silpnų, žiauri ir egoistiška, baisi, bet kartais pasigailinti ir suteikianti prieglobstį. Ir, jau pažystama. Čia turėjo prasidėti sava teritorija, kurioje priešų nebebuvo, tačiau ar taip yra išties, vos pasiekę oazę kurioje paliko kupranugarius, jie suabejojo.
Vidudienio saulė negailestingai spigino įstrigusi pačiame zenite ir net nebemanė pasislėpti, kad nors truputėlį pasigailėtų karščio ir sunkios kelionės iškamuotų žmonių.
Būrelis vyrų įžengė į oazę ir minutėlei sustoję po neaukštomis palmėmis, įkvėpė truputėlį gaivesnio oro. Astas įdėmiai apsidairė, nužvelgė dulkiną, tuščią gatvelę, kuri prasidėjo iš niekur, tiesiog staiga šoktelėjo iš dykumos kopų ir, turbūt baigėsi kitoje oazės pusėje, kur vėl prasidėjo bekraštė smėlio karalystė. Jis įrėmė žvilgsnį į vargano namelio stogą, kuriame jų vėl turėjo laukti tas pats arabas ryšininkas su kupranugariais, maistu ir vandens atsargomis. Kažkas čia buvo ne taip. Tiesa, praeitą kartą šis kaimelis irgi nepasižymėjo žmonių gausumu bei aktyviu gyvenimo būdu, tačiau dabar už apgriuvusių molinių tvorų, varganuose, tuščiuose kiemuose, nesimatė ir nesijautė nė gyvos dvasios. Kažkas buvo ne taip...
– Inga, paruošk ginklą, – priėjęs prie merginos, kuri savo išvaizda niekuo nesiskyrė nuo visų arabų, įsakė Astas ir pats iš po plataus dželabo išsitraukė karabiną. Spragtelėjęs karabino saugikliu, jis pridūrė: – Patikėk mano nuojauta. Kažkas man čia nepatinka, kažkas ne taip. Ar tau ši tyla ir tuštuma neatrodo perdaug keista?
Išties, nuo tylos spengė ausyse ir tik lengvas vėjelis truputėlį šlamino išdžiuvusius palmių lapus.
Kieme, kuriame turėjo laukti jau pažystamas arabas, jų niekas nepasitiko, niekas neskubėjo slėptis kaip anąkart ir nebuvo kam pasakyti sutarto slaptažodžio. Atstatęs į priekį ginklą, lydimas keleto ginkluotų žmonių, Astas stipriai stumtelėjo aplūžusias, žemas, molinės pirkios duris. Durų trenksmas suplėšė tylą. Jos sugirgždėjo ir plačiai atsivėrę, pakvietė į žiojėjančią tamsą, kuri kažką patikimai slėpė, nes spiginančios saulės apakintos akys kol kas nieko negalėjo įžiūrėti. Tik peržengęs aukštą slenkstį ir paniręs į prieblandą, Astas išvydo ant grindų sukniubusį žmogų. Kietai sutrypta asla buvo apšlakstyta krauju. Aplinkui voliojosi namų apyvokos rakandai, sulaužyto stalo skeveldros. Astas žengė prie lavono ir apvertė jį ant aukštielninka. Tai buvo tas pats arabas, jų ryšininkas, kuris tada juos sutiko ir, nors kažko išsigandęs nepriglaudė, tačiau reikiamą pagalbą suteikė. Iš jo krūtinės kyšojo širdį pervėrusio medinio kuolo galas. Aplinkui įkyriai zyzė musės. Berods, jos pyko, kad kažkas trukdo jų puotą. Tik dabar Astas pajuto bjaurų pūvančio lavono dvoką.
– Kas nutiko? – Netikėtai ir keistai už nugaros suskambęs Ingos balsas privertė Astą krūptelti. Mergina sustojo kaip įbesta ir apstulbusi įsistebeilijo į klaikų reginį. – O, Dieve... – išsprūdo jai iš lūpų.
– Kažkas neperseniausiai čia jau lankėsi, – dusliai, bet negarsiai, tarytum bijodamas sudrumsti amžiną negyvėlio miegą, pasakė Astas. – Perspėk vyrus, kad pasiruoštų bet kokiai įvykių eigai. Velniai žino kas čia dedasi... Apžiūrėsiu namą, o jie tepasidairo po kaimą.
Už sienos, kuri dalijo namą į du nedidukus, tamsius kambarėlius, ant grindų gulėjo negyva moteris ir keturi jos vaikai. Surištos moters rankos atrodė keistai užlaužtos už nugaros ir tarytum prašė jas atrišti, o mirties skausmo iškreiptas veidas, apspistas musių ir kažkokių rudų vabalų, bjauriai ir pasityčiojamai šypsojosi.
„Velnias, – eilinį kartą nusikeikė Astas ir pajutęs gerkle kylantį bjaurų šleikštulį, atsikrenkštęs nusispjovė. – Velnias... – pakartojo jis. – Prakeikimas kažkoks... Ne žmonės, o žvėrys... Prie ko čia bobos ir vaikai? Pjaukit vieni kitus, asilai, bet juos kam? Urodai...“
Vaikai gulėjo netoli motinos ir tarytum ramiai ilsėjosi. Tik kruvinos grindys, sienos, ir aplink išmėtyti daiktai bylojo apie baisią tragediją, kuri netikėtai peržengė šių namų slenkstį. Pats mažiausias, kokių ketverių metukų berniukas, gulėjo išsitiesęs ant žemo stalo ir tiesė mažas rankeles į nediduką, purviną langelį, pro kurį jis, matyt, norėjo pasprukti nuo budelių. Tačiau tokia pat medinė ietis kyšojo ir iš vaiko krūtinės. Mirtis nepasigailėjo net mažo, niekuo nenusidėjusio vaiko. Neleidęs užaugti ir tapti kariu, teisingasis Alachas jį pasikvietė pas save. Tai buvo karas. Tas keistas šitų puslaukinių žmonių karas, paneigiąs visus civilizacijos dėsnius – žiaurus ir negailestingas – su savo papročiais, savo tikėjimu, savo pralaimėjimais ir pergalėmis, savu Dievu ir sava nepajudinama, nekeistina morale. Karas, kuriam vadovavo pats visagalis Alachas!
Lavonai gulėjo visur: siaurose gatvelėse, kiemuose, apirusiuose namukuose. Kažkas išžudė visus oazės gyventojus. Mirė moterys, vaikai, vyrai, seniai... Visi. Tai, kas žudikams pasirodė vertingesnio, panašu, kad jie pasiėmė su savimi. Nesimatė nei kupranugarių – šiose vietovėse nepakeičiamų transporto priemonių, nei paliegusių, be perstojo bliaunančių ožkų – vienintelio šių gyventojų pramitimo šaltinio. Neslampinėjo perkarę asilai. Tuštuma. Tik kažkur, kaip baisus vaiduoklis, galbūt vienintelis išlikęs gyvas, staugė šuo. Bjauriai dvokė baisiame karštyje pradedą pūti lavonai. Aplinkui tvyrojo siaubingas, kruvinas chaosas.
– Tai genties vado šeima, – prašneko vienas iš Astą lydinčių vyrų, kai jie pasiekė daug prabangesnį namą, stovintį kur kas atokiau nuo kitų oazėje įsikūrusių lūšnų.
Čia kraujo buvo pralieta dar daugiau. Žiaurumui nesimatė ribų. Nukapotos rankos, kojos, išbadytos akys, nukirstos galvos. Dvi jaunos moterys, greičiausiai vado dukterys, kabojo pakabintos už rankų ant nežinia kokią paskirtį turinčių, palubėje pritvirtintų kablių. Tarytum gimnasčių, špagato pozoje plačiai išskėstas jų kojas kažkas pririšo prie priešpriešinių sienų. Vargšių kūnai, nusėti daugybės žaizdų, prarado žmogiškus pavidalus. Iš perskrostų pilvų karojo nusikabinę žarnos. Nuo klaikaus vaizdo ir bjaurios smarvės norėjosi vemti. Astas užspaudė nosį rankove ir nusisuko į duris.
– Ir visa tai joms teko iškęsti dar būnant gyvoms... – pratarė tas pats, Astą lydintis arabas. – Nigeriai puikiai moka kankinti. Jas nužudė paskutines, po visų iškęstų kančių, o gal net paliko kaboti gyvas, kad pačios, netekę kraujo numirtų.
– Kodėl taip manai? – tarytum netikėdamas, Astas pažvelgė į savo gidą, kuris, berods, stengėsi paaiškinti visus jų laukinio karo ypatumus.
– Žinau, – nė minutėlei nesutrikęs, atsakė šis. – Tokios apeigos, ritualas... Ten, kitam gyvenime, jos privalo visiems papasakoti kas būna su tais, kurie jiems nepaklūsta, kurie tiki kitu Dievu nei jie...
– Tu žinai kas tai padarė? – Staiga Astas pajuto įniršį, kurį jam sukėlė šie kraupūs vaizdai. Net pačiam sau netikėtai, jis pajuto neapsakomą norą keršyti tiems antžmogiams, kurie kovojo su moterimis ir vaikais.
– Taip, aišku. – Arabas vėl kalbėjo apie tai, kas jam buvo akivaizdu. – Todėl mes ir kovojame su jais. Tie prakeikti nigeriai žiaurumui nežino jokių ribų.
Priblokšta kraupaus reginio, Inga sėdėjo panarinusi galvą vieno namelio pavėsyje ir laikas nuo laiko vėmė. Vaizdas išties buvo žiaurus. Kovos lauke lavonai visai kitokie, nepanašūs į šių vargšų žmogelių sumaitotus, kruvinus, nusėtus kankinimų žymėmis, pūti pradėjusius kūnus. Net Astui, kuris pastaruoju metu pakankamai ramiai ėmė reaguoti į žudynes, pamačius šios nekaltos, mažytės oazės tragediją, nugara ritosi siaubo šiurpuliai. Dabar jis pajuto visai kitokį jausmą, dar nepatirtą, svetimą, kuris skyrėsi nuo tų jausmų, kurie apimdavo žudant pačiam. Tai būdavo kova, o dabar jie pateko į tikrą mirties puotą, kurioje, užsiropštusi ant vaišių stalo, kaip nuostabi šokėja, triumfo šokį šoko pati giltinė – nepasigailėjusi nei suaugusiųjų, nei vaikų, ir net mažyliai, kurie dar gulėjo lopšyje, mirčiai tapo tik bereikšmiu masalu.
Kuo gi šis, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas kaimelis užsitraukė priešų nemalonę? Ši oazė slėpėsi kažkur dykumoje, jau nebe priešų teritorijoje, bet prie pat jos – galbūt neutralioje, niekam nepriklausančioje dykumoje. Neutrali zona nesugebėjo apsaugoti žmonių, lygiai taip pat, kaip to nepadarė ir Alachas. Visagalis ir aukštinamas, šioje nesvetingoje žemėje išsibarsčiusiems broliams bei seserims jis tapo žiauriu ir negailestingu. Negailestingu? O gal atvirkščiai? Juk tik mirtis yra aukščiausia palaima, ir tik mirtis sugeba išlaisvinti iš žemiškojo purvo, suteikdama amžiną nekaltybę, amžiną gyvenimą, tik jau nebe čia, žemėje, o kažkur ten, iš kur nieks nebegrįžta. Kažkodėl? O gal todėl, kad ten kur kas geriau nei kažkieno prakeiktoje žemėje.
Tik dar visai neseniai belaisviais buvę arabai, matyt pripratę prie tokių žiaurių savo krašto vaizdinių ir nešokiruojami to, kas dviem europiečiams kėlė siaubą, nešė lavonus už kaimelio ribų, kur, pasirodė, besą mažytės kapinaitės, rausė rankomis duobes, laidojo kraujo brolius ir meldėsi, meldėsi, meldėsi... Atrodė, kad šių maldų sugraudintas, tuoj, tuoj į žemę nužengs pats teisingasis Alachas ir mostelėjęs visagale ranka, atgaivins visus numirėlius. Deja, stebuklas neįvyko ir viskas išliko taip, kaip kažkieno Dievas panoro iki šiolei. Žiauri realybė nesusilaukė malonės, kuri galėjo tapti nebent nesveikos vaizduotės vaisiumi. Artėjo vakaras ir lyg stengdamasi žemei suteikti gedulingą atvaizdą, saulė paskubom suko horizonto link

1 In šala – su Dievu (arab.).
piligrimas33