Metuos būna ilgiausia naktis,
kai įveikti ją dvasios pritrūksta,
ir diena nuskriausta pasilieka prie slenksčio,
Dievas miega, kaip Sfinksas ant frizo
pavargęs, jo amžinas veidas
sudužusio veidrodžio šukėm
dulkėtuos sapnuos išsibarstęs.
Nebėra pranašų, kurie kyla
ugniniais vežimais į Dangų,
iš aukštybių krenta strazdai negyvi,
kuo tikėti, jei pats Dievas paskendęs į miegą?
Sapnininko knyga, paistalais astrologų,
ar ženklais jaučio odoj, rašytais ugnim,
žmogaus proto galia,
netikrais, netikėtais stebuklais,
patirtais išsiveržus už sąmonės grotų,
absoliuto tiesa tariamoj erdvėje?
Dievas šaiposi veidrodžio šukėj,
SMS jis nesiunčia į tamsą žinučių.