Dalijai

O aš kasdien jaučiu – vaikėju.
Ar verkt, ar džiaugtis – nežinau.
Dangaus tolybę akimis akėju,
Bet jau nesėju, vien debesis ganau.

Pjūties, jaučiu, artėja metas,
Šypsaus pro ašaras ir gera man.
Iš praeities užklysta paukštis retas,
Gelmėj suvirpa ir pradingsta vėl.

Viltis pabodo iš Pandoros skrynios
Ir tas žadėtas, amžinas dangus.
Grįžtu prie Žemės, prie klampaus jos šlyno:
Koks  neištartas pažadas saldus.

Kantrus laukimas be aitraus pelyno,
Nežeidžiantis stoka, aštriu geismu.
O ar  pabos gyventi? – juokas ima –
Trumpas mirksnis tarp dviejų atžymų.

Vėl tapti reginčiu po šitiek laiko,
Kaip kadais žvelgiu vėl vaiko akimis.
Įsibūk tyloj, praplyš Majos skraistė,
Nežinia akimirkai pravers duris.

Prie šiurkščiai gruoblėto akys glaustos,
Bežade pažintim nuslysta juo.
Gilybėje suvirpa pamirštas jausmas,
Ir užstringa gerklėje kurtus skiemuo…